Pagrindinis puslapis
Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
Savaitės straipsnis
Šventasis, šventoji (lot. sanctus, sancta) – asmuo, kuris krikščioniškajame tikėjime pripažįstamas kaip turintis išskirtinį šventybės, panašumo ar artumo Dievui laipsnį. Termino „šventasis“ vartojimas priklauso nuo konteksto ir konfesijos. Katalikų, stačiatikių, anglikonų ir liuteronų tikėjimo doktrinose visi jų tikintieji, mirusieji danguje laikomi šventaisiais, tačiau kai kurie iš jų yra verti didesnės garbės ar sekimo. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose šventuoju laikomas kanonizuotas asmuo (dažniausiai palaimintasis), kuris pripažintas kaip pasižymėjęs išskirtinėmis dorybėmis ir paskelbtas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu tikintiesiems. Šventasis laikomas žmonių ir Dievo tarpininku bei užtarėju. Plėtojamas šventojo kultas kartu su jam priklausančių relikvijų kultu. Pirmaisiais šventaisiais laikomi apaštalai, atsiskyrėliai, asketai, tikėjimo kankiniai, Bažnyčios Tėvai ir Bažnyčios Mokytojai, pirmųjų krikščioniškų bendruomenių įkūrėjai. Šventasis dažniausiai turi ypatingą pašaukimą gyvenimo šventumui, lydimą stebuklų ir herojiškų dorybių. Šventumo prasme visi pakrikštytieji gali būti vadinami šventaisiais, nes šventumo užuomazgas gauna per krikštą. Pagal šį supratimą, šventumo siekiui įgyvendinti tikinčiajam būtina paskirti visą krikščioniškąjį gyvenimą, nepaisant jo užimamos vietos ar luomo. Romos katalikų bažnyčioje šventąjį tvirtina popiežius, šventųjų kultas pripažįstamas visuotinai. Šioje bažnyčioje vyksta formalus, nenutrūkstamas šventųjų sąrašo „papildymo" procesas. Stačiatikių šventieji skelbiami Bažnyčios susirinkime (rus. Собор), pripažįstami vietinėse Bažnyčiose. Tarp kitų krikščionių bažnyčių Rusijos stačiatikiai išlaiko ypatingą pagarbą šventiesiems, ankstyviesiems teologams ir kankiniams. Į tradicinį šventųjų sąrašą retai įrašoma naujų vardų, dažniausiai ne pasauliečių, o vienuolių ar vyskupų. Atskiri šventieji globoja kraštus ir šalis, tam tikrų amatų ir profesijų žmones, gyvūnus. |
spalio 22 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
Savaitės iniciatyva
Saulės kapinės (arba Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės) – kapinės Vilniuje, Antakalnio mikrorajone, palei Saulės ir M. K. Paco gatves. Saulės kapinių pavadinimu žinomos tik nuo 1945 m., taip pavadintos pagal greta esančią gatvę. Dokumentų, kuriuose būtų užregistruota bažnyčios kapinių įsteigimo data, nėra. 1828 m. jos jau minimos kaip parapinės. Tuo metu jų plotas buvo apie 2 ha. Šios kapinės nebuvo vienintelės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės – jų minima 16. Parapinėse kapinėse buvo laidojami Antakalnio, Šnipiškių ir Lukiškių priemiesčių gyventojai. Kapinės pradžioje nebuvo aptvertos, tik 1872 m. paraginus miesto valdybai jos buvo apjuostos pylimu. Mūrine tvora aptvertos 1932 m. Geležiniai varteliai įrengti už K. Rekečio pinigus. XIX a. pabaigoje buvo palaidota nemažai turtingų žmonių, atsirado prabangių antkapinių paminklų, laidojimo rūsių. Prie centrinės koplyčios laidojo Oginskių, Žabų, Zdavatskių ir kitų įtakingų šeimų narius. Kapinėse trūko ploto, tad laidojama buvo tankiai. 1945 m. prie kapinių prijungti 2 ha žemės. Apie 1863–1884 m. buvo pastatyta Oginskių šeimos koplytėlė. XX a. (restauruota 2015 m.). Taip pat stovi Prisikėlimo koplyčia – Sidorovičių ir Zavišų giminių palaidojimo vieta. Vėliau pastatyta ir pseudogotikinė Meištovičių koplyčia. Šios savaitės iniciatyva yra amžiną atilsį. |
Naujienos
|
Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
|