Sakajus

Sakajus jap. 堺市

Miesto rotušė

Sakajus 34°34′24″ š. pl. 135°28′59″ r. ilg. / 34.57333°š. pl. 135.48306°r. ilg. / 34.57333; 135.48306 (Sakajus)

Laiko juosta: (UTC+9)

Valstybė	Japonija
Regionas	Kansajaus regionas
Prefektūra	Osakos prefektūra

Gyventojų (2011)	842 760
Plotas	149,99 km²
Tankumas (2011)	5 619 žm./km²

Tinklalapis	www.city.sakai.lg.jp
Vikiteka	Sakajus

Sakajus (jap. 堺市 = Sakai-shi) – miestas Japonijoje, Osakos prefektūroje. Vienas didžiausių ir svarbiausių uostamiesčių nuo pat viduramžių laikų. Gyventojų 842 tūkst. (2011 m. duomenys).

Tai valstybinio pavaldumo statusą turintis miestas, padalintas į septynis rajonus. Sakajus žymus savo rakto skylutės formos pilkapiais (arba kofun), datuojamais apie V a. Didžiausias iš jų Daisen Kofun, manoma, yra imperatoriaus Nintoku kapas, pagal plotą esąs didžiausias šalyje.^[1] Seniau garsėjęs samurajų kardais, Sakajus dabar žymus savo virtuvinių peilių kokybe; dauguma aukštos kokybės japoniškų stalo įrankių pagaminama Sakajuje, tad tai miestui yra svarbi pramonės šaka.

Istorija

Muromači laikotarpiu Sakajus buvo vienas turtingiausių miestų Japonijoje. Sakajus įsikūręs prie Osakos įlankos,^[2] ties Jamato upės žiotimis, kurios Jamato žemę (dab. Naros prefektūra) sujungdavo su jūra. Taigi Sakajus apjungdavo užsienio prekybą su vidaus prekyba.

Sakajus buvo autonominis miestas, valdomas pirklių. Buvo sakoma, jog turtingiausi miestai buvo Umi no Sakai, Riku no Imai (pažodž. „Sakajus palei jūrą“; „Imajus palei salas“; pastarasis dabar yra dalis Kašiharos Naros prefektūroje). Įžymus dzenbudizmo dvasininkas Ikkyū pasirinko gyventi Sakajuje dėl jo laisvos atmosferos. Sengoku laikotarpiu keletas krikščionių dvasininkų, tarp jų ir Šv. Fransis Chavjeras 1550 m., aplankė Sakajų ir aprašė jo klestėjimą.

Atklydus europiečiams, Sakajus tapo šaunamųjų ginklų gamybos centru, o daimyo Oda Nobunaga buvo vienas iš importuotojų. Savo ambicingo bandymo suvienyti Japoniją metu Nobunaga pabandė panaikinti Sakajaus autonomijos privilegiją. Sakajaus gyventojai sukilo prieš jo valdžią ir išprovokavo beviltišką mūšį prieš jo kariuomenę. Dauguma gyventojų pasitraukė iš Sakajaus, kai jį užėmęs Nobunaga įsakė sudeginti miestą ligi pamatų. Mirus Nobunagai, vienas iš jo karių, Toyotomi Hideyoshi, paėmė valdžią į savo rankas. Jo valdymo metu Sakajus vėl suklestėjo.

Sen no Rikyū, žinomas kaip vienas iš arbatos ceremonijos meistrų, seniau buvo vienas iš Sakajaus pirklių. Dėl artimo sąryšio tarp arbatos ceremonijų ir dzenbudizmo bei miestelėnų gerovės Sakajus tapo vienu iš pagrindinių arbatos ceremonijų centrų Japonijoje.

Sakajus išliko svarbiu prekybos centru ir Edo laikotarpiu, bet mieste užsiimta tik vidaus prekyba dėl Tokugavos valdžios vykdytos Sakoku politikos. Šios eros pabaigoje vakariečiai dar kartą išsilaipino Sakajuje, bet šis įvykis pasibaigė tragišku incidentu dėl besiskyrusių pažiūrų tarp japonų miestiečių ir užsieniečių. Prancūzų jūreiviai iš korvetės „Dupleix“ ir Sakajaus gyventojai susikovė mūšyje, kurio pasekoje žuvo keletas prancūzų, tad Japonijos piliečiai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir jiems buvo įvykdyta mirties bausmė seppuku būdu. Šis incidentas vadinamas Sakajaus incidentu (堺事件 Sakai-jiken).

XX a., per Antrąjį pasaulinį karą, vakarinė miesto dalis nukentėjo nuo bombonešių antskrydžių.

Miestų partnerystė

Berklis, Kalifornija, Jungtinės Valstijos (nuo 1967 m.)
Lianjungangas, Dziangsu, Kinija (nuo 1983 m.)
Tanegašima, Kagošima, Japonija (nuo 1986 m.)
Higašijošinas, Nara, Japonija (nuo 1986 m.)
Velingtonas, Naujoji Zelandija (nuo 1994 m.)

Šaltiniai

↑ „What is the Mozu-Furuichi Kofungun?“. Conference Headquarters for the Promotion of Mozu-Furuichi Kofunfun for World Cultural Heritage Inscription. Nuoroda tikrinta 2014-02-04.
↑ Sakai. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.