Suomijos socialdemokratų partija

Suomijos socialdemokratų partija, SDP (suomiškai – Suomen Sosialidemokraattinen Puolue, švediškai – Finlands Socialdemokratiska Parti) – svarbiausia Suomijos kairioji politinė partija.

Įkurta 1899 m. Turku kaip Darbininkų partija. 1903 m. Forsos suvažiavime pavadinta Suomijos socialdemokratų darbininkų partija (SSDP). Suvažiavime buvo priimta Principų programa, kurios teorinė dalis buvo paveldėta iš Vienos ir Erfurto programų – pabrėžtas klasinis partijos charakteris, socialistinės visuomenės sukūrimo siekis.

1905–1907 metais susiformavo kairysis sparnas su Oto Kuusinenu ir I. E. Sirola priekyje. Nuo 1906 m. didžiausia parlamentinė partija.

Pirmąkart valdžioje

1907 m. rinkimuose į Suomijos parlamentą SSDP gavo 37 %, o 1916 m. – net 47,3 % balsų. 1910 m. ir 1920 m. sudarė trumpai gyvavusias vienpartines vyriausybes. 1917 m. Suomijai tapus nepriklausoma valstybe, kairysis sparnas dalyvavo revoliucijoje, sudarė Liaudies įgaliotinių tarybą, o 1918 m. rugpjūčio įkūrė Suomijos komunistų partiją. Komunistų pradėtas pilietinis karas atsiliepė ir SDP politiniam prestižui – SDP pozicijos susilpnėjo. 1922 m. rinkimuose gauta tik 25,1 % balsų.

Bet jau 1926–1927 SDP sudarė koalicinę V. Tanerio vyriausybę, 1937–1944 dalyvavo koalicijose. 1939 m. rinkimuose gavo net 39,8 % balsų. Partijos reputaciją ypač pakėlė sėkmingai atlaikytas SSRS puolimas 1939–1940 m. Žiemos kare. Tačiau Suomija neatgavo SSRS užgrobtų teritorijų.

Reformų partija

1944–1948 m. kartu su Demokratine sąjunga sudarė koalicinę vyriausybę, pratęsusia socialines reformas, leidusia darbininkams dalyvauti įmonių valdyme. 1948 m. buvo sudaryta taikos sutartis su SSRS, bet po to koalicija subyrėjo.

Išlaikydama tvirtas pozicijas parlamente (1948–1950, 1956–1957, 1958–1959, 1968–1970, 1972–1975, 1977–1979, 1982 m. – SDP sudarė koalicines vyriausybes, kurioms vadovavo Karlas Fagerholmas, Rafaelis Pasio, Maunas Koivistas, Kalevis Sorsa, kitais metais, išskyrus 1959–1965 dalyvavo koalicinėse vyriausybėse.

1949–1952 priimta antroji programa, numačiusi planinę demokratinę ekonomiką, derinant valstybinį ir privatų sektorius. Pasipriešinusi SSRS nuolaidžiavusio Agrarų partijos lyderio U. K. Kekoneno išrinkimui antrai prezidento kadencijai, 1962 m. rinkimuose SDP gavo tik 19,5 % balsų. Tai sukėlė krizę partijoje, privertusią atsistatydinti visą vadovybę. Lyderiais tapo jaunimas ir jau 1966 m. SDP gavo-27,2 % balsų, o visos kairiosios partijos kartu – 103 vietas 200 vietų parlamente. Į vyriausybę buvo pakviesti ir komunistai.

SDP daug nuveikė, stiprindama Suomijos tarptautinį prestižą. Buvo užmegzti ryšiai su Europos ekonomine bendrija, joje įvyko keli žymūs tarptautiniai renginiai.

Kalevis Sorsa, nepalikdamas premjero posto, 1978–1980 vadovavo Socialistų Internacionalo darbo grupei, o nuo 1980 m. SI nusiginklavimo konsultacinei tarybai.

Naujas kelias

1987 m. priimta nauja „Principų programa“, numačiusi realius kelius, kaip sumažinti nedarbą, perkvalifikuoti darbo jėgą darbui su nauja technika, reformuoti švietimo sistemą. Šios programos dėka Suomijoje susiformavo aukštųjų technologijų pramonė.

1983 m. rinkimuose SDP gavo 26,7 % balsų ir 57 vietas 200 vietų parlamente, o 1987 m. -24,1 % ir 56 vietas.

1982–1994 m. Suomijos prezidentu buvo išrinktas socialdemokratas Maunas Koivistas. 1994 m. pirmuosius tiesioginius Suomijos prezidento rinkimus laimėjo socialdemokratas Martis Ahtisaaris.

1995 m. kovo 19 d. rinkimuose socialdemokratai gavo 63 vietas parlamente ir prezidentas Martis Ahtisaaris jų lyderiui Pavo Liponenui pavedė sudaryti plačios koalicijos vyriausybę. Į ją įėjo 7 socialdemokratai, 5 konservatoriai, po du ministrų portfelius atiteko kairiajam aljansui ir Švedų liaudies partijai, 1 žaliesiems. Vyriausybėje buvo 7 moterys. Koalicija dar prieš vyriausybės sudarymą sutarė, kad žemės ūkio ir socialinių programų sąskaita reikia sutaupyti 10 mlrd. markių, norint sustabdyti infliaciją ir išplėsti darbo rinką.

1999 m. rinkimuose socialdemokratai gavo 52 vietas, o Pavo Liponenas sudarė antrąją penkiapartinę vyriausybę.

2000 m. vasario mėn. Suomijos prezidente pirmą kartą buvo išrinkta moteris, SDP lyderė Tarja Halonen, iki tol dirbusi užsienio reikalų ministre. Tačiau 2003 m. m. kovo 16 d. rinkimus dėl prasidėjusios pasaulinės ūkio krizės ir padidėjusio nedarbo suomių socialdemokratai nežymiai pralaimėjo centristams. P. Lipponenas atsisakė įeiti į koalicinę vyriausybę ir buvo išrinktas parlamento pirmininku. Socialdemokratams centristo M. Vanhaneno kabinete atiteko 8 porfeliai.

Struktūra

Turi apie 100 000 narių. Narystė individuali. Struktūra teritorinė - gamybinė. Aukščiausias organas – kas 3 metai šaukiamas suvažiavimas, kuriame renkama Taryba ir Vykdomasis komitetas.

SI narė nuo 1951 m., Europos socialistų partijos (PES) narė.

Partijos pirmininkai:

• 1944 m. – Oni Hiltunenas,
• 1946 m. – Emilis Skogas,
• 1957 m. – Vaino Taneris,
• 1963 m. – Rafaelis Pasio,
• 1975 m. – Taisto Kalevis Sorsa,
• 1987 m. – Pertis Kulervas Pasio,
• 1991 m. – Ulfas Liudvigas Sundkvistas,
• 1993 m. – Pavo Liponenas,
• 2005 m. – Eras Heinaluoma.

Nuorodos

• Oficiali svetainė anglų k.^{[neveikianti nuoroda]}