Serbų-kroatų kalba

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Oficialus statusas
Serbų-kroatų kalba Српскохрватски/Srpskohrvatski
Kalbama	Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje, ir kitur Balkanuose
Kalbančiųjų skaičius	~17 mln. kalba serbiškai, kroatiškai, bosniškai ir juodkalnietiškai
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	44
Kilmė	indoeuropiečių - slavų - pietų slavų
Oficiali kalba	-
Kalbos kodai
ISO 639-1	sh (ginčijama)
ISO 639-2	scr/hrv, scc/srp
ISO 639-3	hbs

Serbų-kroatų kalba (cрпскохрватски / srpskohrvatski) – pietų slavų kalba, kurios paplitimo arealas apima dabartinės Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Juodkalnijos teritorijas. Šiuo metu dėl politinių priežasčių ji yra skaidoma į 4 kalbas: serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbų, tačiau kalbotyroje laikomasi nuomonės, kad tai yra viena kalba, kurios kalbėtojai visiškai supranta vieni kitus, tik turinti 4 skirtingas bendrinės kalbos formas. Taigi ji laikoma daugiacentre kalba (panašiai, kaip anglų kalba, turinti britų anglų kalbos, amerikiečių anglų kalbos ir kitas bendrinės kalbos versijas).

Nuo XIX a. buvo oficialia Jugoslavijos SFR kalba, kur susiformavo dvi bendrinės kalbos formos – serbų ir kroatų kalbos, kurios pirmiausia skyrėsi rašto sistema: serbų variantui naudota kirilica, kroatų variantui – lotyniška abėcėlė. XX a. pabaigoje, susidarius Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos valstybėms, šios nusistatė savas bendrinės kalbos normas. Dabar serbų kalba dažniausiai naudoja kirilicą, o kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbos – lotyniškus rašmenis. Visos bendrinės kalbos formos kilo iš vieno ir to paties dialekto – štokavų rytų Hercegovinos tarmės. Paradoksalu, bet šio dialekto teritorijoje nėra nė vienos iš keturių valstybių sostinių.