1918 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos taryba priėmė laikinąją Lietuvos konstituciją, kuri vadinosi Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai. Ši konstitucija buvo trumpa. Joje buvo įtvirtinta, kad Valstybės taryba yra vienintelė įstatymų leidžiamoji institucija, Prezidiumui buvo pavesta laikinai vykdyti aukščiausios vyriausybės funkcijas, t. y. skelbti įstatymus, kviesti ministrą pirmininką ir tvirtinti Ministrų kabinetą Tarybos vardu. Šis aktas yra ypatingas tuo, kad jį rengusios Valstybės tarybos bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp 1918 m. liepos 11 d. savo nutarimo skelbti Lietuvą monarchija ir vis labiau stiprėjančių respublikinių nuotaikų pasekmė. Šioje konstitucijoje nieko nebuvo pasakyta apie teismus, nes nebuvo pakankamai kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų eiti teisėjų pareigas, todėl tai vis dar liko vyriausybės kompetencijoje. Joje buvo skelbiama apie piliečių lygybę prieš įstatymus, atsisakyta privilegijuotų luomų, nuosavybės neliečiamumas, tikybos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvių garantijos taip pat buvo skelbiamos. Bet nebuvo įvardinta valstybės valdymo forma.

1919 m. sausio 24 d. Valstybės taryba papildė pamatinius dėsnius dar vienu skyriumi, kuriame įtvirtinta, kad Ministrų kabinetas gali leisti laikinuosius įstatymus nesant Valstybės tarybos.