Iranas

Kitos reikšmės – Persija (reikšmės).

Irano Islamo Respublika pers. جمهوری اسلامی ایران Jomhuri-ye Eslâmi-ye Irân
Vėliava Herbas
Devizas: „Dievas didis“
Himnas: „Irano Islamo Respublikos nacionalinis himnas“
Iranas žemėlapyje
Valstybinė kalba	Persų
Sostinė	Teheranas
Didžiausias miestas	Teheranas
Valstybės vadovai  • Aukščiausiasis vadovas  • Prezidentas	Ali Chamenėjus Mesudas Pezeškijanas
Plotas  • Iš viso  • % vandens	1 648 195 km2 (17) 1,63 %
Gyventojų  • 2021  • Tankis	84 708 805 (17) 48 žm./km2 (162)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 1 739,012 mlrd. $ (14) 20 261 $ (78)
Valiuta	Irano rialas (ریال) (IRR)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+3:30 (IRST) UTC+4:30 (IRDT)
Nepriklausomybė Data	Islamo revoliucija 1979 m. vasario 11 d.
Interneto kodas	.ir ایران.
Šalies tel. kodas	+98

Iranas (pers. ایران‎ = Irân), oficialiai Irano Islamo Respublika (pers. جمهوری اسلامی ایران = Jomhuri-ye Eslâmi-ye Irân, iki 1935 m. vadintas Persija) – valstybė Vakarų Azijoje. Šiaurėje ribojasi su Armėnija, Azerbaidžanu ir Turkmėnija, rytuose – su Afganistanu ir Pakistanu, vakaruose – su Iraku, šiaurės vakaruose – su Turkija. Šiaurėje Iranas prieina prie Kaspijos jūros, pietuose – prie Persijos ir Omano įlankų. Tai antra didžiausia valstybė Artimuosiuose Rytuose po Saudo Arabijos ir šešta pagal dydį Azijoje.

Irane susikūrė viena seniausių pasaulio civilizacijų ir dar prieš šešis tūkstantmečius Irano teritorijoje formavosi elamitų karalystės. VII a. pr. m. e. Iranas buvo suvienytas medų, o teritorinį apogėjų pasiekė VI a. pr. m. e., Kyrui Didžiajam įkūrus Achemenidų imperiją, dėl dydžio ir galios dažnai laikoma pirmąja supervalstybe. Imperija žlugo ją užkariavus Aleksandrui Didžiajam.

Iranas yra vienas iš Jungtinių Tautų ir EBO steigiamųjų narių. Nuo 1979 m. šalis yra islamiškoji respublika, kur didžiausią galią turi ajatola.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Irano istorija. Iki islamo atėjimo – Senovės Persija.

Dabartinė Irano valstybė (vakarų iraniečių dialektuose tai reiškia „arijų šalis“, rytų iraniečių dialektuose atitikmuo – Aryana) yra teritorijoje, kuri Vakaruose ilgą laiką, iki 1935 m., vadinta Persija (pavadinimas kilęs iš graikiško Irano pavadinimo Persis). Geografinė padėtis tarp Kaukazo šiaurėje, Arabijos pusiasalio pietuose, Indijos ir Kinijos rytuose bei Mesopotamijos ir Sirijos vakaruose šalį padarė daugybės istorinių įvykių arena.

Irano kalnyne gyvenvietės pradėjo kurtis dar IV tūkstantmetyje pr. m. e., daug anksčiau, nei iškilo Mesopotamijos civilizacija. Per regioną migravo įvairios gentys, o pirmieji valstybę čia sukūrė medai (728 m. pr. m. e., sostinė – Ekbatana). Medai netrukus įsitvirtino visame Irane, sudarė sąjungą su Babilonu ir nugalėjo Asiriją, bei taip išplėtė savo valdas Mesopotamijoje. 553 m. pr. m. e. persų princas Kyras II surengė sukilimą prieš medus ir užėmė Ekbataną. Taip Irano valdovais tapo persai. Achemenidų dinastijos valdoma Persijos imperija tapo didele ir galinga valstybe. Valdant Kambizui II užkariautas Egiptas ir Etiopija, o patys didžiausi užkariavimai pasiekti valdant Darijui I. Jo valdymo metu Persijos valdos driekėsi nuo Indo slėnio iki Balkanų, nuo Etiopijos ir Omano iki Syrdarjos ir šiaurinės Juodosios jūros pakrantės. Tuo metu atlikta pinigų reforma, šalis padalinta į satrapijas, zoroastrizmas tapo valstybine religija. Mirus Darijui valstybėje prasidėjo chaosas ir ją 330 m. pr. m. e. užkariavo Aleksandras Makedonietis. Po užkariautojo mirties didžioji Irano dalis atiteko Seleukidams, tačiau didelę dalį jų žemių užkariavo partai.

Achemenidų imperija savo klestėjimo viršūnėje

224 m. vietinis kunigaikštis Ardaširas Papakanas surengė sukilimą prieš partus ir įkūrė Antrąją Persų imperiją bei tapo Sasanidų dinastijos pradininku. Persai atkovojo didelę dalį romėnų užkariautų žemių, kariavo su klajoklių antpuoliais. VI a. užimta Antiokija, Egiptas, dalis Arabijos pusiasalio, o Bizantija buvo priversta mokėti duoklę persams. Vėliau šalis įsivėlė į karą su Bizantija, nusilpo ir užimta arabų.

Arabai Sasanidų imperiją puldinėti pradėjo 632 m. ir per 20 metų ją užėmė bei prijungė prie Kalifato. Arabai ėmėsi naikinti zoroastrizmą ir įvedė islamą taip smarkiai paveikdami persų kultūrą. Tuo pačiu, persų kultūros laimėjimai smarkiai prisidėjo prie arabų kultūros suklestėjimo. IX-X a. Irane suklestėjo persų literatūra, vis dažniau vyko sukilimai prieš arabų valdžią. X–XI a. seldžiukai nugalėjo arabus ir įtraukė Iraną į Gaznevidų imperiją. XIII a. į Iraną įsiveržė Mongolijos imperijos ordos. Tuo metu suniokoti miestai, kultūra, išžudyta daug gyventojų. Šalis kelis amžius valdyta mongolų chanų dinastijų.

XVI a. iš Azerbaidžano kilęs šachas Izmailas I įsiveržė į Iraną ir nugalėjo mongolų palikuonių dinastijas. Šalis priėmė islamo atmainą – šiizmą. Sefevidų dinastija atkovojo didžiąją dalį istorinio Irano žemių (nuo Tigro iki Indo). Ypač didelius karinius ir kultūrinius laimėjimus šalis pasiekė valdant Abasui Didžiajam. XVIII a. įvykdytas perversmas ir Sefevidų dinastiją pakeitė Afšaridai. Jos valdovas Nadiršachas grąžino į šalį sunizmą, atkovojo Kandaharą. XVIII a. pab. – XIX a. šalį valdė įvairios dinastijos, vėl įvestas šiizmas.

1906 m. Irane įvykdyta revoliucija ir įvesta konstitucinė monarchija. Valdant vakarų remiamam Rezai Pahlaviui pradėta šalies industrializacija, modernizacija. II pasaulinio karo metu šachas atsisakė bendradarbiauti su sąjungininkais del naftos industrijos nacionalizavimo todėl bendros sovietų-anglų operacijos metu nuverstas. Tarybinė kariuomenė iš Irano išvesta 1946 m. Naujas šachas Mohamedas Reza Pahlavis, remiamas Vakarų (žr. Operacija Ajax), ėmėsi šalies vesternizacijos ir islamo įtakos mažinimo. Tai sukėlė radikalių islamo organizacijų pasipriešinimą. Pahlavis kovodamas su oponentais uždraudė opozicines partijas, priešininkams taikė sankcijas. Naftos ir dujų gavybą visiškai kontroliavo užsienio kompanijos, Teherane suklestėjo prostitucija.

1979 m. šalyje įvyko revoliucija ir Ajatolos Chomeinio vadovaujami islamistai (daugiausia Teherano universiteto studentai) paskelbė Irano Islamo Respubliką ir įvedė teokratinę monarchiją. Pradėta aktyvi kova prieš JAV (įkaitais paimti ambasados darbuotojai), dėl karo Afganistane prasidėjo konfrontacija su TSRS. 1980 m. kilo Irano-Irako karas dėl naftos telkinių Persijos įlankoje. Vakarų ir arabų šalių remiamas Irakas įsiveržė į Iraną, naikino taikius gyventojus cheminiais ginklais. Iranui pavyko antpuolį atremti, bandyta pasitelkiant Irako šiitus sukelti revoliuciją ir Irake. Karas baigėsi 1988 m.

XX a. pab. Irano santykiai su Vakarų šalimis pagerėjo, tačiau konfrontacija su JAV ir Izraeliu išlieka. Iranas kaltinamas terorizmo rėmimu ir bandymais pasigaminti branduolinį ginklą.

Politinė sistema

Po islamo respublikos įkūrimo Irane susiformavo unikali politinė sistema: teokratinė respublika su visuotiniais rinkimais. Iranas yra vienintelė tarp islamo šalių, kurioje oficiali yra šiitų islamo pakraipa. Politinė sistema remiasi 1979 m. priimta konstitucija.

Vykdomosios valdžios vadovas yra respublikos prezidentas, renkamas visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose ketveriems metams. Prezidentas parenka vyriausybę. Prezidento pareigas šiuo metu eina Mohammad Mokhber.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – 290 vietų Islamo Konsultacinė Asamblėja (Majles-e-Shura-ye-Eslami), renkama visuotiniuose rinkimuose.

Revoliucijos vadas (Rahbar), kurį paskiria Ekspertų Asamblėja iki mirties: ajatola Ali Chamenėjus (Ayatollah Ali Hoseini- Khamenei; paskirtas 1989 m.)

2021 m. demokratijos būklė Irane įvertinta kaip viena prasčiausių pasaulyje. Tų metų Demokratijos indekse šalis užėmė 154-ą vietą iš 167, šią vietą dalindamasi su Libija ir Jemenu ir nusileisdama Saudo Arabijai.

Užsienio politika

Irano ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai Mohamadas Zarifas ir Linas Linkevičius 2016 m.

Iškart po islamiškosios revoliucijos Iranas mezgė draugiškus santykius su valstybėmis, nepriklausančias proamerikietiškam ar prosovietiniam blokui.

2005 m. Irano branduolinė programa tapo ginčų su tarptautine bendruomene objektu. Daug šalių, o ypač JAV reiškė susirūpinimą, kad Irano branduolinė programa gali branduolinės energijos panaudojimą civiliniais tikslais nukreipti į branduolinio ginklo kūrimą. Dėl to JT Saugumo Taryba įvedė Iranui sankcijas, kas lėmė dar didesnę šalies politinę ir ekonominę izoliaciją.

Iranas yra užmezgęs santykius su dauguma JT valstybių narių, išskyrus JAV ir Izraelį. Pastarojo pripažinimą Irano valdžia atšaukė iškart po 1979 m. revoliucijos. Taip pat Irano santykiai priešiški su kita islamiška valstybe – Saudo Arabija – dėl išsiskiriančių ideologijų (Iranas – islamiška šiitų respublika, Saudo Arabija – islamiška sunitų monarchija). Šios dvi valstybės kariauja ne vieną karą per trečiąsias šalis (pvz., pilietinį karą Jemene). Dar priešiškesni santykiai buvo tarp Irano ir Sadamo Huseino valdomo Irako bei 1996–2001 m. Talibano valdomo Afganistano.

Donaldui Trumpui Jeruzalę pripažinus Izraelio sostine, Irano valdžia Jeruzalę pripažino Palestinos sostine.

Iranas priklauso daugybei tarptautinių organizacijų, tarp jų G-15, G-24, G-77, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai, TATENA, Tarptautiniam rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Tarptautinės plėtros asociacijos, Islamo vystymosi banko, Tarptautinės finansų korporacijos, Tarptautinės darbo organizacijos, Tarptautiniam valiutos fondui, Tarptautinės jūrų organizacijos, Interpolui, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, OPEC, Pasaulio sveikatos organizacijai, JT ir turi stebėtojo statusą Pasaulio prekybos organizacijoje.

Tarp Lietuvos ir Irano diplomatiniai santykiai užmegzti dar 1930 m., o 1933 m. Lietuva buvo akreditavusi savo pasiuntinį. Nuo 2005 m. abi valstybės yra viena kitai akreditavusios ambasadorių. Teherane įsteigtas Lietuvos garbės konsulatas.

Administracinis suskirstymas

Irano provincijų žemėlapis

Iranas suskirstytas į 30 provincijų (ostan-ha, vns. – ostan).

1. Teheranas 2. Kumas 3. Vidurinė provincija 4. Kazvinas 5. Gilanas 6. Ardebilis 7. Zendžanas 8. Rytinis Azerbaidžanas 9. Vakarinis Azerbaidžanas 10. Kurdistanas

11. Hamadanas 12. Kermanšahas 13. Ilamas 14. Lorestanas 15. Chuzestanas 16. Čeharmehalis ir Bahtiarija 17. Kohgilujė ir Bojerahmedas 18. Buširas 19. Farsas 20. Chormozganas

21. Sistanas ir Beludžistanas 22. Kermanas 23. Jezdas 24. Isfahanas 25. Semnanas 26. Mazenderanas 27. Golestanas 28. Šiaurės Chorasanas 29. Chorasan Rezavis 30. Pietų Chorasanas

Geografija

Drėgnieji miškai šiaurės Irane

Irano Islamo Respublika – pirma pagal gyventojų skaičių ir antra pagal plotą Artimųjų Rytų valstybė bei 18-a pagal dydį pasaulyje. Šalis šiaurės vakaruose ribojasi su Azerbaidžanu (sienos ilgis – 432 km) ir Armėnija (35 km), šiaurės rytuose – su Turkmėnija (992 km), rytuose – su Afganistanu (936 km) ir Pakistanu (909 km), vakaruose – su Iraku (1458 km) ir Turkija (499 km). Šiaurėje skalauja Kaspijos jūra, pietuose Arabijos jūros Persijos ir Omano įlankos. Šaliai priklauso keletas mažų, bet strategiškai svarbių salų Persijos įlankoje (Ormūzo sala, Abu Musa, Farsis, Larakas, Siris ir kt.).

Didžioji šalies dalis kalnuota. Per šalį driekiasi keli dideli kalnagūbriai, o centre plyti didžiulis plokščiakalnis – Irano kalnynas, besitęsiantis į rytus, Centrinės Azijos link. Plokščiakalnio aukštis – apie 1220 m, klimatas čia karštas ir sausas, šiaurės rytuose ir rytuose driekiasi dvi dykumos: Dešte Keviras (18 000 km²) ir Dešte Lutas (daugiau kaip 166 000 km²). Jos užima beveik visus vidinių Irano kalnyno rajonų šiaurės rytus ir rytus. Apie Kaspijos pakrantę iškilę Elburso kalnai, kuriuose yra aukščiausia Irano vieta – Demavendo ugnikalnis (5604 m). Ilgiausias Irano kalnagūbris – Zagrosas – driekiasi iš šalies šiaurės vakarų prie Armėnijos sienos, į pietus ir pietryčius palei Persijos įlanką su Arabijos jūros Omano įlanka. Zagrose daug viršūnių, kurių aukštis – daugiau 3000 m, o gilūs kalnų slėniai derlingi ir dirbami. Dėl šalies geofizinės padėties dažni žemės drebėjimai (panašiai kaip ir Turkijoje ar vakarinėje JAV pakrantėje).

Irano fizinis žemėlapis

Dėl sudėtingo reljefo Irano klimatas įvairus. Didžioji šalies dalis yra tropinėje klimato juostoje, kur būdingas dykumų klimatas: karštos vasaros (temperatūra pasiekia 40 °C), šaltos žiemos (neretai nukrenta žemiau 0 °C), mažai kritulių (680–1700 mm, rytuose vietomis mažiau 100 mm per metus). Aukštikalnėse vėsiau. Kaspijos pakrantėje būdingas subtropinis klimatas, kur vasaros karštos ir drėgnos, žiemos šiltos ir sniegingos.

Dėl sausringo klimato upių tinklas nėra tankus. Dauguma ilgesnių upių yra šalies vakaruose ir priklauso Šat al Arabo baseinui (Karūnas, Dijala, Mažasis Zabas ir kt.). Pakaspijo upės trumpos, bet vandeningos. Kalnuose gausu nedidelių ežerų, o šiaurės vakaruose yra didelis Urmijos ežeras. Rytų dykumose gausu druskos ežerų ir druskapelkių.

53 % teritorijos užima pusdykumės ir dykumos, 27 % pievos, 9 % ariama žemė (iš jos 1/3 drėkinama), 11 % miškai. Miškai daugiausia pernelyg intensyviai naudojami. Tarp Elburso kalnyno ir Kaspijos jūros išlikę dideli bukų miškai (Šomalis).

Ekonomika

Iranas yra vienas didžiausių naftos eksportuotojų ir OPEC narys. Naftos gavyba leido Iranui nuo XX a. 8-to dešimtmečio sparčiai vystyti ekonomiką.

Irano ekonomikai būdingas centralizuotas ekonomikos planavimas ir valstybės dalyvavimas naftos ir kitose didžiosiose įmonėse, smulki žemės ūkio produktų gamyba ir prekyba. Šiuo metu vyriausybė yra paskelbusi nafta besiremiančios ekonomikos diversifikacijos planą, nes šiuo metu ji labai priklauso nuo pasaulinės naftos kainos svyravimų. Dujų gavyba: apie 180 mlrd m³ per metus (4-ta vieta pasaulyje – 5 % pasaulio dujų gavybos).

Tradicinis persiškas kilimas

Nors naftos ir dujų eksportas atneša šaliai daugiausia pajamų, tačiau vystomos ir kitos ūkio šakos. Išgaunamas varis, geležis, cinkas, gipsas, akmens anglis, uranas, chromas, valgomoji druska ir kt. Vystoma automobilių gamybos (Iran Khodro), farmacijos, nanotechnologijų, elektronikos, statybinių medžiagų gamybos, naftos chemijos, maisto pramonė. Amatinė gamyba taip pat svarbi – šalis nuo seno garsėja rankų darbo persiškais kilimais ir kitais tekstilės gaminiais, keramika, stiklo, aukso, odos dirbiniais. Tiek Kaspijos, tiek Arabijos jūrose vykdoma verslinė žvejyba (svarbiausias ikrų tiekėjas pasaulyje). Svarbiausios auginamos žemės ūkio kultūros yra javai (kviečiai, miežiai, kukurūzai), medvilnė, cukriniai runkeliai, tabakas, daržovės (pomidorai, bulvės, ankštiniai, moliūginiai), vaisiai (citrusiniai, arbūzai, melionai, vynuogės), riešutai (svarbiausias pistacijų tiekėjas pasaulyje), uogos (svarbiausias tiekėjas pasaulyje), prieskoniai (šafranas, žagrenis, kmynai ir kt.). Auginamos avys, ožkos, galvijai, naminiai paukščiai. Verčiamasi šilkinikyste ir bitininkyste. Elburso kalnuose kertama mediena.

Didžioji dauguma Irano elektros energijos pagaminama deginant dujas (75 %) ir naftą (18 %). Dar 7 % elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse. Iranas taip pat diegia vėjo, geoterminės ir saulės energijos gavybą. 2010 m. planuojama paleisti Bušehro branduolinę jėgainę.

Dėl ilgų karų ir dabartinės politinės padėties turizmas Irane nėra labai išvystytas. Per metus šalį aplanko apie 1,5 mln. turistų. Daugiausia turistų atvyksta iš Vidurinės Azijos, iš Europos ir Šiaurės Amerikos – kur kas mažiau. Lankomiausi objektai yra musulmonų piligrimystės centrai Mešchedas bei Kumas, taip pat savo architektūra žymus Isfahanas. Šalyje taip pat gausu archeologijos, architektūros paminklų, slidinėjimo, alpinizmo trasų.

Svarbiausios ūkio šakos:

• paslaugos: 32 % BVP (dirba 37 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
• naftos gavyba ir kalnakasyba: 26 % BVP (6 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
• žemės ūkis: 24 % BVP (39 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
• pramonė: 19 % BVP (18 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)

Demografija

Irano gyventojų augimas nuo 1956 iki 2013 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.

Irano gyventojai pagal tautybes pasiskirstę taip: 51 % persų, apie 24 % azerbaidžaniečių, apie 7 % kurdų, 8 % gilakių ir mazandaranių, apie 3 % arabų, 2 % turkmėnų, 2 % lurų ir 2 % beludžių. Taip pat gyvena mažesnės tautinės mažumos: armėnai, asirai ir gruzinai.

Be to, Irane gyvena daugybė pabėgėlių: 2 milijonai iš Afganistano ir 203 000 iš Irako. 20 000 iraniečių yra pabėgėliai kaimyniniame Irake.

Didžiausi miestai (daugiau kaip 1 mln. gyventojų):

• Teheranas (7,1 mln. gyv.)
• Mešchedas (2,3 mln. gyv.)
• Isfahanas (1,5 mln. gyv.)
• Tebrizas (1,4 mln. gyv.)
• Širazas (1,2 mln. gyv.)

Kalbos

Valstybinė kalba yra naujoji persų kalba, taip pat vadinama farsi. Tai indoeuropiečių kalba bei didžiausia iranėnų kalbų grupės kalba. Persų kalbos gramatika yra dar naujesnė (t. y. paprastesnė) nei anglų kalbos. Nors persų kalba yra vienintelė oficiali šalies kalba, kuria šneka apie 58 % gyventojų, yra ir kitų svarbių kalbų. Azerbaidžaniečių ir turkmėnų kalbomis kalba apie 26 %, kurdų kalba 9 %; lurų kalba 2 %; kitomis, tarp jų ir arabų kalba – apie 1 %.

Religija

Imamo Rezos mauzoliejus Mešchede

XVIII a. persų astroliabija

Šiitų pakraipos islamas yra valstybinė religija. Apie 95 % gyventojų yra musulmonai (89 % šiitų ir 6 % sunitų). Be musulmonų, yra ir armėnų bei asirų krikščionių, žydų, parsų, mandėjų, sikhų ir apie 300 000 Irane uždraustos ir eretiška paskelbtos bahajų religijos pasekėjų.

Kultūra

Irane susipynusios islamiškoji arabų bei ikiislamiškoji persų kultūros. Senovės Persijos meno, architektūros, mokslo laimėjimai perėjo į Arabų pasaulį, o per jį nemažai paveikė ir Europos kultūrą.

Šalis žymi savo literatūra. Persų literatūros tėvu laikomas X–XI a. poetas Firdousi, sukūręs persų epą „Šahnamė“ („Karalių knyga“). Didžiąją daugumą persų literatūros sudaro poezija. Ji naudota ne tik literatūros, bet ir mokslo, metafizikos darbuose. Ne tik Persijoje, bet ir Vakarų pasaulyje gerai žinomi poetai yra Omaras Chajamas ir Rumi. Kiti žymūs persų poetai Hafizas, Saadi, Nezami, Ataras, Sanajus, Naseras Chusravas, Džami.

Persijos imperija buvo viena svarbiausių pasaulyje architektūros, kaligrafijos, dailės, keramikos, audimo, metalo apdirbimo centrų. Nuo senovės žinomi ir labai vertinami rankų darbo persiški kilimai, aukso ir kitų tauriųjų metalų papuošalai, juvelyrikos dirbiniai, paveikslai, medžio, stiklo dirbiniai. Persiškai architektūrai būdingi masyvių kupolų, arkų elementai. Daug skirtingų laikotarpių Irano architektūros šedevrų išlikę Isfahano, Ardebilio, Persepolio, Bamo, Tebrizo miestuose. Vystoma ir šiuolaikinė monumentalioji architektūra.

Visuomenės socialiniame gyvenime didelę įtaką turi islamo tradicijos, tačiau daugelyje visuomenės sferų tebėra gajos ikiislamiškos Persijos tradicijos. Šalyje, ypač periferijoje galioja paprotinė šariato teisė, didelę valdžią turi vietos imamai. Svarbiausia šventė – Ašuros diena. Jos metu šiitai mini kankinio Huseino ibn Ali mirtį. Žmonės renkasi į gatves, meldžiasi, badauja, dalis žmonių plakasi.

Irano virtuvė jungia įvairių regionų kulinarines tradicijas. Paplitę mėsos (pvz., kebabai), vištienos, žuvies patiekalai, patiekiami su ryžiais, įvairioms daržovėmis ir vaisiais. Kaip ir kituose Artimųjų Rytų kraštuose, naudojama didelė prieskonių įvairovė, tačiau patiekalai nėra aštrūs. Kaip gaivus užkandis dažnai vartojamas jogurtas.

Irane paplitusios įvairios sporto šakos. Šalis laikoma polo gimtine, čia nuo senų laikų paplitusios laisvosios imtynės. Šiais laikais populiariausia sporto šaka yra futbolas. Teherano apylinkėse esančiuose kalnuose įrengtos slidinėjimo trasos.

Kita informacija

• Irano ryšiai
• Irano transportas
• Irano ginkluotosios pajėgos
• Irano šventės

Nuorodos

Vikižodynas

Bendros nuorodos:

• Irano internetinis portalas
• Irano valstybinė televizija ir radijas (irib.ir) persų kalba, (english.irib.ir), anglų kalba.
• Prezidento svetainė
• CŽV statistika (cia.gov) Archyvuota kopija 2012-02-03 iš Wayback Machine projekto.
• Iran profile (bbc.co.uk)

Žemėlapiai:

• Irano fizinis žemėlapis
• Irano administracinis žemėlapis
• Irano svarbesnių kelių žemėlapis
• Iranas googlemaps žemėlapyje

Laikas ir oras:

• Teherano laikas
• Irano oras