Atskiroji nuomonė
Atskiroji nuomonė – vieno ar kelių teisėjų pozicija priimant sprendimą, nesutampanti su daugumos nuomone. Gali būti išreiškiama ir įforminama kaip atskiras dokumentas, teismo aktas. Privalomosios galios neturi. Svarbus konstitucinės teisės, kitų teisės mokslo šakų tyrimo objektas.
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atskiroji nuomonė padeda „demistifikuoti“ teisę, kaip vienmintiškumo pasireiškimą, teisę, „visais“ atvejais turinčią vienintelį teisingą sprendimą. Atskiroji nuomonė skatina dauguma teisėjų balsų priimtą nutarimą stipriau argumentuoti ir konkuruoti su atskirosios nuomonės argumentais. Parodo, kad teisme gali būti keli teisingi sprendimai. Padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie sprendžiamą konstitucinę problemą. Teisėjų daugumai teks atsižvelgti į mažumos argumentus ir rasti naujų bei stipresnių argumentų[1].
Lietuva
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje egzistuoja LR KT (pagal LR KT įstatymą). Pirmasis Lietuvoje atskirąją nuomonę išreiškė prof. Egidijus Šileikis (LEO LT ir kitose bylose).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ E. Šileikio atskiroji nuomonė[neveikianti nuoroda] (Algimantas Šindeikis, 2008.12.15 - Nr. 50)
|
Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |