Devyni vienijantys budizmo teiginiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Devyni vienijantys budizmo teiginiai priimti 1966 metais įvykusioje Pasaulinėje budistų sanghos sueigoje. Ją sukvietė Theravados mokyklos atstovai Šri Lankoje. Susirinkime daugelį įvairių šalių ir daugelį tiek mahajanos, tiek theravados mokyklų atstovavo to meto vadovaujantieji vienuoliai. Čia vienbalsiai buvo priimti devyni pamatiniai teiginiai, vienijantys mahajanos ir theravados požiūrius (juos parengė garbusis Walpola Rahula) ir nurodantys bendras tiesas, dėl kurių pasaulio budistai vieningai sutaria:

1. Buda yra vienintelis mūsų dvasinis vadovas (meistras).
2. Mūsų prieglobstis yra Buda, Dharma ir Sangha (Trys brangenybės).
3. Mes netikime, kad pasaulį sukūrė ir valdo Dievas.
4. Mes laikomės nuomonės, kad gyvenimo tikslas yra atjauta visoms gyvoms būtybėms, nė vienos neišskiriant; gyvename, kad dirbtume visų būtybių labui, laimei ir ramybei, kad ugdytume išmintį, vedančią į Galutinės tiesos įgyvendinimą.
5. Mes priimame Keturias tauriąsias tiesas, tai yra, kad yra Kančia, yra kančios Atsiradimas, yra kančios Pabaiga ir yra Kelias, vedantis iš kančios; mes priimame priežasties ir pasekmės dėsnį, kitaip Sąlygotosios kilmės dėsnį.
6. Visi sąlygoti daiktai (saṃskara) yra laikini (anitya) ir todėl jie kelia kančią, o visi sąlygotieji ir nesąlygotieji būties elementai (dharmos) neturi jokios savasties (anatma).
7. Mes pripažįstame Trisdešimt septynias savybes laiduojančias Atbudimą (bodhipakṣa – dharma) ir laikome jas skirtingomis gijomis Kelio, vedančio į Atbudimą, kuriuo eiti mokė Buda.
8. Atbusti (įgyti Bodhį) galima trimis būdais: kaip šravaka (mokinys), kaip pratjekabuda (asmeniškai atbudęs) ir kaip samjaksambuda (tobulai ir visiškai atbudęs). Ėjimą bodhisatvos keliu ir tapimą samjaksambuda, kad būtų išgelbėtos visos būtybės, pripažįstame kaip aukščiausią, tauriausią ir didvyriškiausią žygį.
9. Mes pripažįstame, kad skirtinguose kraštuose yra laikomasi skirtingų budizmo tikėjimų ir saviugdos būdų (praktikų). Šių išorinių mokymo formų ir išraiškų nereikia painioti su Budos mokymo esme.

Teiginių formuluotės išplėtojimas

Garbusis Walpola Šri Rahula 1981 metais pateikė kiek performuluotus ir praplėstus aukščiau pateiktus Devynis teiginius:

• Kiekvienos budizmo mokyklos, krypties ar sistemos budistai Budą laiko savo dvasiniu vadovu arba meistru.
• Mes visi priimame Trijų brangenybių prieglobstį: Budos, mūsų dvasinio vadovo; Dharmos, jo mokymo; ir Sanghos, jo įkurtos pasišventusiųjų bendruomenės. Kitaip tariant mes atsiduodame į Mokytojo, Mokymo ir Mokytinių prieglobstį.
• Kuriai budizmo krypčiai bepriklausytume, theravadai ar mahajanai, netikime, kad šį pasaulį sukūrė ir valdo dieviška jėga ar veikiant jos valiai.
• Sekdami mūsų mokytojo Budos pavyzdžiu, kuris yra Didžiosios atjautos ir Didžiosios išminties įsikūnijimas, laikome, kad gyvenimo tikslas yra ugdyti atjautą visoms gyvoms būtybėms, nė vienos neišskiriant ir dirbti jų labui, laimei ir ramybei; taip pat ugdyti išmintį, vedančią į Galutinės tiesos įgyvendinimą.
• Mes priimame Keturias tauriąsias tiesas, tai yra:
  • Dukkha (yra kančia), kuri reiškia, kad mūsų būtis šiame pasaulyje yra kebli, laikina, netobula, kelianti nepasitenkinimą ir pilna susipriešinimų;
  • Samudaja (yra kančios priežastis), kuri reiškia, kad šitokioje padėtyje esame dėl to, kad esame egoistai ir savanaudžiai, besiremiantys klaidingu savasties supratimu;
  • Nirodha (yra galimybė kančią įveikti), kuri reiškia, kad yra tikra galimybė išsivaduoti, išsilaisvinti iš šio gyvenimo sunkumo, iš pagrindų išraunant egoistinį savanaudiškumą;
  • Magga (yra kelias, vedantis iš kančios), kuri reiškia, kad išsilaisvinti galima einant aštuonialypiu Viduriniuoju keliu ir taip tobulinant dorą elgesį (šyla), ugdant protą (samadhi) ir plėtojant išmintį (panna).
• Mes pripažįstame priežasties ir pasekmės dėsnio universalumą, kurio budizme mokoma kaip Patičasamutpada (Sąlygotoji kilmė; Skt. pratītyasamutpada), ir remdamiesi šiuo mokymu laikome, kad šioje visatoje viskas yra reliatyvu, arba santykina, visa yra tarpusavyje priklausoma ir viskas susieta tarpusavyje, taip pat niekas nėra absoliutu, nekintama ir amžna.
• Vadovaudamiesi Budos mokymu suprantame, kad visi sąlygoti dalykai (samkhara) yra laikini (anicca) ir netobuli bei keliantys nepasitenkinimą (dukkha), o kartu, kad visi sąlygoti ir nesąlygoti būties elementai (dharmos) neturi jokios savasties (anatta).
• Mes pripažįstame Trisdešimt septynias savybes laiduojančias Atbudimą (bodhipakṣa – dharma) ir laikome jas skirtingomis gijomis Kelio, vedančio į Atbudimą, kuriuo eiti mokė Buda, būtent:
  • keturis proto budrumo turėjimo būdus (Pali: satipatthana; Skt. smrtyupasthana);
  • keturias teisingas pastangas (Pali. sammappadhana; Skt. samyakpradhana);
  • keturis antgamtinių galių pamatus (Pali. iddhipada; Skt. rddhipada);
  • penkias asmenines savybes (indriya: Pali. saddha, viriya, sati, samadhi, panna; Skt. sraddha, virya, smrti, samadhi, prajna);
  • penkias galias (bala, atitinkančias penkias asmenines savybes);
  • septynis atbudimo veiksnius (Pali. bojjhanga; Skt. bodhyanga);
  • taurųjį aštuonialypį kelią (Pali. ariyamagga; Skt. aryamarga).
• Atbusti (atskleisti bodhį), arba nušvisti, galima trimis būdais, atitinkančiais kiekvieno asmens individualius gebėjimus: kaip šravaka (mokinys), kaip pratjekabuda (asmeniškai atbudęs) ir kaip samjaksambuda (tobulai ir visiškai atbudęs). Ėjimą bodhisatvos keliu ir tapimą samjaksambuda, kad būtų išgelbėtos visos būtybės, pripažįstame kaip aukščiausią, tauriausią ir didvyriškiausią žygį. Tačiau kartu pripažįstame, kad visi trys būdai yra pasiekiami einant tuo pačiu keliu, o ne trimis skirtingais keliais. Sandhinirmočanos sūtroje (Sandhinirmocana – sutra) aiškiai ir įtikinamai nurodoma, kad besilaikantieji šravakajanos linijos, arba pratjekabudhajanos linijos, arba tathagatų (mahajana) linijos pasiekia aukščiausiąją nirvaną eidami tuo pačiu keliu, nes visiems yra tik vienas išskaistėjimo kelias (visuddhi – marga), yra tik vienas išskaistėjimas (visuddhi) ir jokio kito; tai nėra skirtingi keliai ir skirtingi išskaistėjimai, o šravakajana (mokinystės važiuoklė) ir mahajana (didžioji važiuoklė) iš tiesų yra tik Viena važiuoklė, viena jana (ekayana) ir nėra jokių atskirų ar skirtingų budizmo važiuoklių (janų).
• Mes pripažįstame, kad skirtinguose kraštuose, pagal įsigalėjusį gyvenimo būdą, yra laikomasi skirtingų budizmo tikėjimų ir saviugdos būdų (praktikų): ritualų, apeigų, ceremonijų, papročių ir įpročių. Šių išorinių mokymo formų ir išraiškų nereikia painioti su Budos mokymo esme.

Esama ir kitų budizmo mokytojų parengtų analogiškų sąrašų.