Egiptologija

Rozetos akmuo dažnai minimas svarbiausiu egiptologijos artefaktu

Egiptologija − studijų kryptis, tirianti Senovės Egipto istoriją, kultūrinį palikimą.

Istorija

1 tūkstantmetyje pr. m. e. Egipte besilankiusiems keliautojams Senovės Egipto civilizacija jau atrodė labai sena. Graikų istorikas Herodotas (apie 484−420 m. pr. m. e.) užrašė anksčiausią Senovės Egipto visuminės kultūros aprašymą. III a. pr. m. e. Manetonas parašė pirmą Egipto istoriją. Žinoma, kad patys egiptiečiai jau buvo ėmesi savo kultūros paminklų išsaugojimo. Garsiausias iš jų yra XIII a. pr. m. e. Ramzio II sūnus, Pta žynys Chaemvasetas. Keliautojai žavėjosi piramidėmis, šventyklomis, hieroglifais, daugybe dievų su gyvūnų galvomis. Graikų-romėnų laikais kopijuoti piramidžių tekstai. Senovės Egipto palikimas domino arabų mokslininkus. Daugelio ankstyvųjų keliautojų ir mokslininkų pastebėjimai vienijo objektų aprašymus su prasimanymais. XVII a. vokiečių vienuolis Atanazijus Kircheris ėmėsi hieroglifų iššifravimo darbo, tačiau jis jiems priskyrė išimtinai simbolinę prasmę, todėl jo jų išaiškinimai žavi fantazija, bet su realia hieroglifų prasme neturi nieko bendro. Šiuolaikinės egiptologijos pagrindai prasidėjo su XVIII a. keliautojų į Egiptą užrašais. Tai buvo prancūzų vienuolis Klodas Sikaras, anglas Henris Pokokas ir danas Frederikas Nordenas. Pirmuosius sisteminius tyrimus atliko prancūzų mokslininkų grupė, 1798 m. atvykusi į Egiptą su Napoleono armija. Jie aprašė Egipto florą, fauną, monumentus ir istoriją. Šie aprašymai buvo išleisti 1809−1822 m. laikotarpiu 24 tomų veikalu „Egipto aprašymas“. 1802 m. britai išvarė prancūzus iš Egipto. Jie anglams perdavė rastą Rozetos akmenį, kuris tapo lemiamu artefaktu, padėjusiu iššifruoti egiptiečių hieroglifus. Šiuolaikinės egiptologijos pradžia dažnai nurodoma 1822 m. rugsėjo 22 d. − šia diena datuotas prancūzo Ž. F. Šampoljono laiškas, kuriame jis pademonstravo iššifravęs hieroglifų raštą. Jis rėmėsi daugelio ankstesnių autorių bandymais, nuo V a. graiko Horapolono iki amžininko T. Jungo.

XIX a. Egipte pradėjo lankyti keliautojai, kolekcionieriai bei organizuotos mokslinės grupės. 1828−1829 m. Egipte dirbo Ž. F. Šampoljonas ir Ipolitas Roselinis. 1837 m. Džonas Gardneris Vilkinsonas Anglijoje publikavo trijų tomų veikalą „Senovės egiptiečių papročiai ir tradicijos“ po 12 metų darbo Egipte ir Nubijoje. 1842−1845 m. plačius tyrimus vykdė K. R. Lepsijaus vokiečių ekspedicija. K. R. Lepsijus paruošė pirmąjį žinomų piramidžių sąvadą. Mokslinės ekspedicijos dažniausiai dirbo, kai archeologinės vietovės jau buvo išieškotos artefaktų medžiotojų kaip Džovanis Belconis ir Bernardinas Drovetis. Jų pergabenti į Europą objektai sudarė stambiausių egiptologijos muziejų kolekcijų pagrindus. Tai Britų muziejus, Luvras, Berlyno Egipto muziejus ir Turino Egipto muziejus. 1858 m. Muhamedas Ali Paša paskyrė prancūzą O. Marjetą prižiūrėti visus Egipto archeologinius kasinėjimus ir ieškojimus. Tai žymėjo padidėjusį Senovės Egipto tyrimų organizuotumą, monumentų analizės ir konservacijos pradžią. XIX a. pabaigoje egiptologai Flindersas Pytris ir Džordžas Endrius Reisneris išvystė darbo kasinėjimų aikštelėje ir rastų objektų analizės metodus. Po 1890 m. archeologiniai tyrimai jau tapo išimtinai profesionalų darbu. Valstybinė Egipto senienų tarnyba išduodavo leidimus kasinėjimams, koordinavo archeologinių grupių darbą. Hovardo Karterio 1922 m. atrastas Tutanchamono kapas tapo garsiausiu egiptologijos laimėjimu. Vienu iš sėkmingiausių projektų buvo Abu Simbelo šventyklų išsaugojimas nuo užliejimo 1960-aisiais Asuano užtvankos statybų metu. XX a. pabaigoje egiptologijos moksle reikšmingą vietą užėmė egiptietis Zahis Havasas, pakistanietė Salima Ikram.

Lietuvoje

Lietuvoje egiptologijos pradininke laikoma Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, kuri dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Egipte, tarpukaryje dėstė Senovės Egipto istoriją Kaune, vertė egiptietiškus tekstus, atgabeno keletą archeologinių radinių. XX a. pab. filosofas ir menotyrininkas Algis Uždavinys daug dėmesio skyrė senojo Egipto dvasinėms tradicijoms: išvertė „Mirusiųjų knygą“, parašė „Hermio Trismegisto išminties kelią“, tyrinėjo Senovės Egipto dvasinę simboliką, jos sąsajas su neoplatonizmu.

Žymūs Senovės Egipto atradimai

• 1799 m. atrastas Rozetos akmuo;
• 1817 m. Džovanis Belconis atrado Sečio I kapą Karalių slėnyje;
• 1881 m. išsiaiškinta karališkųjų mumijų saugyklos vieta prie Deir al Bachri;
• 1898 m. Viktoras Lorė atrado kitą karališkųjų mumijų saugyklą Amenhotepo II kape Karalių slėnyje;
• 1912 m. atrastas Nefertitės biustas Amarnoje;
• 1922 m. Hovardas Karteris atrado Tutanchamono kapą Karalių slėnyje;
• 1940 m. Pjeras Montė atrado Psusenio I kapą Tanyje;
• 1954 m. atrasta Cheopso valtis prie Didžiosios Gizos piramidės;
• 1995 m. atrastas Auksinių mumijų slėnis;
• 2005 m. atrastas Nepabaigtasis obeliskas Asuane.

Galerija

• 
  Žanas Fransua Šampoljonas
• 
  Karlas Richardas Lepsijus
• 
  Flindersas Pytris
• 
  Hovardas Karteris

Šaltiniai

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 69
• The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas I. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 448
• Encyclopaedia Britannica