Ezechielis
Ezechielis – vienas iš didžiųjų Senojo Testamento pranašų. Kunigo Buzio sūnus.
Pasak Biblijos, Ezechielis iki Nabuchodonosaro įsiveržimo 597 m. pr. m. e. gyvenęs Jeruzalėje. Kartu su Judėjos karaliumi Joachinu bei kitais įžymiais žmonėmis buvo išvarytas į Babilonijos nelaisvę. Čia jam buvę leista turėti nuosavą namą ir gyventi žydų tremtinių kolonijoje Talabibe, Chobaro upės pakrantėje. Praėjus maždaug 4 metams Ezechielį Dievas pašaukęs pranašauti. Iki visiško Jeruzalęs sugriovimo (586 m. pr. m. e.) Ezechielis savo pranašystėse daugiausia raginęs žydus atgailauti. Kadangi žydai neklausę Dievo, privalą prašyti atleidimo. Babiloniečiams sugriovus Jeruzalę, Ezechielis pradėjęs laukti tos dienos, kai Dievas leisiąs žydams atstatyti miestą bei šventyklą.[1]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 200 psl.