Vokietijos geografija

Vokietijos geografija

Žemynas	Europa
Regionas	Vidurio Europa
Koordinatės	47°16'55°03'Š 5°53'15°01'R
Plotas	357 111,91 ^[1] km² (61) 97,8% žemės 2,2% vandens
Pakrantė	2 389 km
Sienos	3 618 km
Aukščiausias taškas	Cugšpicė 2 962 m
Žemiausias taškas	Noindorfas -3,5 m
Ilgiausia upė	Reinas 865 km
Didžiausias ežeras	Bodenas 298 km²

Vokietija – Vidurio Europos valstybė, kur susikerta svarbiausi pasaulinės reikšmės transporto ir prekybos keliai. Vokietija priskiriama Vakarų Europai.

Kranto linijos ilgis 2 369 km. Šiaurėje skalauja Šiaurės jūra ir Baltijos jūra. Šiaurės jūros krantas: vatinis (vatai – pakrantės seklumos, apsemiamos kasdienių potvynių) arba vedinis; būdingi žemi, dumblėti, sunkiai prieinami krantai; potvyniai ir atoslūgiai, siekiantys 2–3,5 m. Emso, Jadės, Vėzerio, Elbės estuarijos, Helgolando ir Vukiečių užutėkiai. Baltijos jūros krantui būdingi fjordai ir lagūnos; Kylio, Liubeko ir Pomeranijos užutėkiai, Ščecino marios, Greifsvaldo, Zalio, Jasmundo lagūnos.

Daug salų abiejose pakrantėse. Didžiausios salos: Baltijos jūroje – Riugenas (926 km²; garsi klifais), Uzedomas (354 km²; tik dalis priklauso Vokietijai), Fėmarnas (185 km²), Pėlis (34 km²); Šiaurės jūroje: Šiaurės Fryzų salos (Ziltas, 99 km²; Fėras, 83 km²; Nordštrandas, 50 km²; Pelvormas, 37 km²; Amrumas, 20 km²) ir Rytų Fryzų salos (Borkumas, 31 km²; Nordernėjus, 26 km²). Strategiškai svarbi Helgolando sala Šiaurės jūroje – 0,9 km², 3 tūkst. gyventojų; buvo piratų bazė Hanzos prekybos sąjungos laikotarpiu, vėliau priklausė Danijai, Didžiajai Britanijai, nuo 1890 m. Vokietijai.

Bendras sausumos sienų ilgis – 3 618 km, ribojasi su devyniomis valstybėmis: šiaurėje turi sieną su Danija (68 km), rytuose – su Lenkija (467 km), pietryčiuose – su Čekija (646 km), pietryčiuose ir pietuose – su Austrija (784 km), pietuose – su Šveicarija (334 km), pietvakariuose ir vakaruose – su Prancūzija (446 km), vakaruose – su Liuksemburgu (135 km) ir Belgija (161 km), šiaurės vakaruose – su Nyderlandais (577 km).

Paviršius

Trys pagrindinės paviršiaus formos platumine kryptimi: šiaurėje – Šiaurės Vokietijos žemuma, viduryje ir pietuose – Vidurio Vokietijos kalnai, pačiuose pietuose pereinantys į Priešalpes, ir Alpės. Aukščiausias šalies taškas – Cugšpicė (2 962 m virš jūros lygio), žemiausias – Noindorfas (3,5 m žemiau jūros lygio).

Šiaurės Vokietijos žemuma – glacialinės kilmės (morenos, zandrai, tiosai), pelkėta, durpinga, ežeringa (20–50 m virš jūros lygio); būdingos smėlingos kalvos – gestai. Žemumoje – durpinga Velnio pelkė, ežeringa Meklenburgo lyguma, smėlingos kalvos: Vildeshauzeno gestas, Liuneburgo viržynė, Holšteno „Šveicarija“, Vėzerio „kalnai“.

Hercininės kalnodaros Vidurio Vokietijos kalnai užima apie 50 % šalies teritorijos (dažniausiai 600–700 m virš jūros lygio); sudūlėję raukšliniai kalnai ir masyvai, grabenai, plynaukštės, plokščios ir miškingos viršūnės, statūs šlaitai, gilūs ir siauri slėniai. Skalūniniai ir kvarciniai Reino skalūniniai kalnai, aukščiausias taškas – Didysis Feldbergas (879 m virš jūros lygio), granitiniai, gabriniai ir skalūniniai Harco kalnai, aukščiausias kalnas – Brokenas (1142 m virš jūros lygio). Vidurio Vokietijos kalnams būdingi horstai (ištęsti žemės plutos luistai, ribojami sprūdžių; ilgis gali siekti kelis šimtus kilometrų): Švarcvaldas, arba Juodasis miškas, aukščiausias kalnas – Feldbergas (1493 m virš jūros lygio), Odenvaldas, Špesartas.

Kristaliniai miškais apaugę kalnų masyvai – Teutoburgo Miškas, Tiuringijos Miškas (aukščiausias kalnas – Didysis Bėrbergas; 982 m virš jūros lygio), Frankonijos Miškas, Bavarijos Miškas (aukščiausias kalnas – Einėdrygelis; 1 121 m virš jūros lygio). Čekijos pasienyje – Rūdiniai kalnai (aukščiausias kalnas – Fichtelbergas; 1 214 m virš jūros lygio) – Aukštutinio Pfalco Miškas, arba Čekijos miškas, ir Šumava (aukščiausias kalnas – Didysis Arberis; 1 456 m virš jūros lygio). Senieji kalnų masyvai – Fichtelis, Fogtlandas. Būdingos kuestos – Švabijos Albas, Frankonijos Albas. Subtropinės tarpukalnių įdubos ir upių slėniai – Reino aukštupio žemuma, Mainco lyguma, Kelno, Niurnbergo, Štutgarto ir kitos įdubos.

Vidutinis Priešalpių, kitaip – Bavarijos plynaukštės, aukštis – 300–600 m virš jūros lygio, aukštėja pietų kryptimi. Vokietijos Alpės – klintinės, paplitęs kalnagūbrių aukštis – 1800–2600 m virš jūros lygio; aukščiausia viršukalnė Vokietijoje – Cugšpicė (2962 m virš jūros lygio). Priešalpes sudaro trys dalys (iš vakarų į rytus): Algojaus Alpės, Bavarijos Alpės, kartais vadinamos Vokietijos Alpėmis (svarbiausi kalnagūbriai: Amergau Alpės, Veteršteinas ir Mangfalis), Berchtesgadeno Alpės.

Aukščiausios viršūnės

Viršūnė	Aukštis metrais virš jūros lygio	Masyvas
Cūgšpicė	2 962	Bavarijos Alpės
Šnėfernkopfas	2 874	Bavarijos Alpės
Hochvaneris	2 746	Bavarijos Alpės
Helentalšpicė	2 745	Bavarijos Alpės
Vacmanas	2 713	Berchtesgadeno Alpės
Platšpicė	2 679	Bavarijos Alpės
Hochfrotšpicė	2 649	Algojaus Alpės
Madelegabelis	2 645	Algojaus Alpės
Dreitoršpicė	2 633	Bavarijos Alpės
Alpšpicė	2 628	Bavarijos Alpės
Hochkalteris	2 608	Berchtesgadeno Alpės
Biberkopfas	2 600	Algojaus Alpės

Klimatas

Būdingas Atlanto jūrinis klimatas šiaurėje didesnėje dalyje pereinantis į žemyninį. Šiaurėje ir viduryje aukštas santykinis drėgnumas, dažnai debesuota.

Vidutinė oro temperatūra: žiemą +1,5 °C lygumose, -6 °C kalnuose, vasarą +18 °C lygumose, +20 °C tarpukalnių slėniuose, ~+10 °C kalnuose. Neigiama oro temperatūra Hamburge išsilaiko 60 dienų, Miunchene – 105 dienas per metus.

Pajūryje iškrinta 700–800 mm, aukštumose 600–700 mm, Vidurio Vokietijos kalnuose 600–800 mm, tarpukalnių įdubose 500–600 mm. Mainco lygumoje 470 mm (mažiausiai Vokietijoje), horstuose ir Priešalpėse 1000–1800 mm, Alpių aukštikalnėse 1800–2200 mm kritulių per metus. Sniego danga lygumose nepastovi, Vidurio Vokietijose kalnuose laikosi 2–3 mėnesius, Alpėse 1100–1500 m aukštyje – iki pusės metų. Daugelyje vietų dažniausiai lyja vasarą.

Punktas	Aukštis metrais virš jūros lygio	Vidutinė sausio oro temperatūra	Vidutinė liepos oro temperatūra	Vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm
Zilto sala	5	+1	+16	700
Hamburgas	13	+0,5	+17	740
Berlynas	51	-0,5	+18	590
Hanoveris	55	+0,5	+18	600
Magdeburgas	79	>0	+18	510
Esenas	80	+1,5	+17,5	890
Kelnas	36	+2	+18	670
Dresdenas	106	0<	+18,5	680
Frankfurtas prie Maino	110	+0,5	+19	600
Štutgartas	240	-0,5	+18	670
Miunchenas	518	-2	+17,5	850
Cūgšpicė	2962	-12	+2,5	1950

Vidaus vandenys

Platus hidrografinis tinklas. Upės priklauso 3 jūrų baseinams: Šiaurės, Juodosios ir Baltijos. Didžiausios upės: Reinas su intakais Nekaru, Mainu, Lanu, Mozeliu, Rūru ir kt., Elbė su Zale, Hafeliu ir Šprė, Elde ir kt, Vėzeris su Vera, Fulda, Aleriu ir kt. bei Emsas (įteka į Šiaurės jūrą). Švarcvaldo šlaituose prasideda antroji pagal ilgį (po Volgos) Europos upė Dunojus, kirtusi 9 valstybių: Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, Kroatijos, Serbijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Ukrainos teritorijas, įtekanti į Juodąją jūrą. Svarbiausi Dunojaus intakai Vokietijoje: dešinieji Ileris, Lechas, Izaras ir Inas išteka iš Alpių. Dunojus laivuojamas nuo Kelheimo. Į Baltijos jūrą įteka pasienio su Lenkiją upė Oderis, Penė ir kt.

Ilgiausios upės

Upė	Teka ir įteka	Ilgis Vokietijoje km	Visas ilgis km
Reinas	Vokietija ir Europos valstybės; Šiaurės jūrą	865	1320
Elbė	Čekija, Vokietija; Šiaurės jūrą	795	1165
Dunojus	Vokietija ir Europos valstybės; Juodąją jūrą	647	2848
Mainas	Vokietija; Reiną	524	524
Vėzeris	Vokietija; Šiaurės jūrą	440	440
Zalė	Vokietija; Elbę	427	427
Šprė	Vokietija; Hafelį	398	398
Emsas	Vokietija; Šiaurės jūrą	371	371
Nekaras	Vokietija; Reiną	367	367
Hafelis	Vokietija; Elbę	343	343
Vera	Vokietija; Vėzerį	276	276
Aleris	Vokietija; Vėzerį	263	263
Lanas	Vokietija; Reiną	245	245
Mozelis	Prancūzija, Vokietija; Reiną	242	544
Izaras	Austrija, Vokietija; Dunojų	240	295
Rūras	Vokietija; Reiną	235	235
Fulda	Vokietija; Vėzerį	218	218
Eldė	Vokietija; Elbę	208	208

Dažni potvyniai, ypač pavasarį ir vasarą: katastrofiški Reino (1846, 1926, 1955, 1983, 1994, 1995), Elbės (2002 – užtvindytas Dresdenas), Dunojaus, Oderio.

Lindau miestas (Bavarija) prie Bodeno ežero.

Ežerai daugiausia ledyninės kilmės Meklenburgo ežeryne ir Priešalpėse bei patvenktiniai Alpėse. Didžiausias Bodeno ežeras, dar vadinamas Švabijos jūra (anglų ir prancūzų vadinamas Konstanso ežeru), plyti Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos pasienyje. Per Bodeno ežerą teka Reinas, Chymzė, arba Kimo ežeras, dar vadinamas Bavarijos jūra (ilgis 19 km, plotis 11 km, didžiausias gylis 80 m).

Didžiausi ežerai

Ežeras	Plotas km²
Bodenas	298*
Miuricas	115
Chymzė	80
Šverinas	61
Štarnbergas	57
Amerio	47
Plau	38
Kumerovas	32

*tik Vokietijos dalis; visas plotas Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje – 572 km².

Kanalai

Kylio kanalo šliuzai prie Šiaurės jūros (tolumoje – Elbė).

Didelė laivybinių kanalų reikšmė. Svarbiausi kanalai jungia laivybines upes (Vidurio žemių, Maino ir Dunojaus) arba jūras (Kylio). Bendras laivybinių kanalų ilgis – 2100 km.

Ilgiausi laivybiniai kanalai

Kanalas	Ilgis km	Atidarytas	Jungia
Vidurio žemių	321	1938	Elbę, Vėzerį, Emsą
Dortmundo ir Emso	269	1899	Ruro baseiną su Šiaurės jūra
Maino ir Dunojaus	171	1992	Šiaurės jūrą (Reiną) su Juodąja jūra
Elbės šoninis	115	1976	Elbę su Vidurio žemių kanalu
Kylio	99	1895	Šiaurės ir Baltijos jūras
Oderio iš Šprė	84	1935	Berlyną su Oderiu
Oderio ir Hafelio	83	1914	Berlyną su Oderiu
Pakrantės	70	1935	Emsą su Vėzeriu
Elbės ir Liubeko	62	1900	Elbę su Baltijos jūra
Vezelio ir Datelno	60	1929	Reiną su Dortmundo ir Emso kanalu

Dirvožemis

Didžiojoje Šiaurės Vokietijos žemumos dalyje paplitę jauriniai, drėgnesnėse vietose – pelkiniai, Šiaurės jūros pakrantėje – maršų dirvožemiai. Derlingiausi Reino slėnio liosiniai dirvožemiai. Vidurio Vokietijos kalnų šlaituose vyrauja miškų rudieji, aukščiau – jauriniai ir kalnų jauriniai bei skeletiniai (rendzinos) dirvožemiai; tarpukalnių slėniams būdingi derlingi dirvožemiai. Bavarijos plynaukštei būdingiausi miškų rudieji ir silpnai nujaurėję dirvožemiai. Apatiniuose Alpių šlaituose paplitę miškų rudieji, aukščiau – kalnų jauriniai ir kalnų pievų dirvožemiai.

Augalija

Natūrali augalija labai paveikta žmogaus veiklos: išlikusi aukštikalnėse arba saugomose teritorijose. Šiaurės Vokietijos žemumoje miškų nedaug, dažniausiai sodinti; vyrauja ąžuolai, beržai, pušys. Vidurio Vokietijos kalnai apaugę Švarcvaldo, Odenvaldo, Teutoburgo, Tiuringijos, Frankonijos, Bavarijos, Aukštutinio Pfalco miškais. Slėniuose ir žemesniuose šlaituose paplitę bukai, ąžuolai ir pušys, aukštesniuose – eglės. Bavarijos plynaukštėje ir Alpėse auga eglynai su kėnių, kedrų ir maumedžių priemaiša, aukščiau – krūmai ir puskrūmiai.

Dirbamoji žemė užima 33 %, miškai ir krūmynai 32 %, pievos ir ganyklos 16 %, statiniai ir keliai 12 %, sodai ir vynuogynai 5 %, vidaus vandenys 2 %, pelkės, durpynai ir dykynės 1,5 %, karjerai 0,5 % šalies teritorijos.

Gyvūnija

Daugiausia laukinės gyvūnijos išliko saugomose teritorijose ir kalnų miškuose. Veisiasi kiškiai, ežiai, voverės, stirnos, elniai, danieliai, muflonai, kalnų ožiai, kiaunės, lapės, šernai. Daug paukščių, ypač Meklenburgo ežeryne ir Vedų jūrose. Kalnuose taip pat laukiniai fazanai, ereliai ir grifai.

Aplinkosauga

Vokietija – daugelio aplinkosaugos programų organizatorė ir dalyvė; 1995 m. Berlyno ir 1999 m. Bonos tarptautinės aplinkosaugos konferencijos. Nuo 1987 m. dalyvauja penkių valstybių – Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos – Reino valymo programoje. Rūro šachtų rekultivavimas. Parengtas biotopų „Raudonasis sąrašas“, įrengti „Žalieji punktai“ – produktų perdirbimo vietos miestuose ir miesteliuose. Dalyvauja ES biotopo sąjungoje „Natura 2000“.

1970–1980 m. buvo viena užterščiausių vietų pasaulyje (šaltiniai – Rūro anglies baseino terikonikai, „miręs“ Reinas), ypač buvusi VDR (didžiausi pasaulyje atmosferos teršėjai rusvųjų anglių kombinatai, įvairių pramonės šakų gigantai be valymo įrengimų). Tam pačiam laikotarpiui buvo ypač būdingi rūgštieji lietūs.

Iki 2000–ųjų pastebimas ekologinės situacijos pagerėjimas. Sumažėjo oro tarša sieros ir azoto junginiais; išmestas į atmosferą šių junginių kiekis 1980 m. sudarė 7,5 mln. t (daugiau tik JAV ir SSRS), 1990 m. 5,3 mln. t, 1995 m. 2,0 mln. t, 2000 m. 0,78 mln. t, azoto oksidų išmetimas atitinkamai sudarė 3,3 (daugaiu tik JAV ir SSRS), 2,7, 2,1, 1,6 mln. t. 1990–2000 m. sumažėjo atmosferos tarša anglies dioksidu (1990 m. – 987 mln. t, 1995 m. – 866 mln. t, 2000 m. – 831 mln. t), tačiau labai padidėjo halogenais (fluoro ir chloro junginiais). Didžiausias Europoje komunalinių atliekų kiekis (~45 mln. t kasmet), tačiau veiksmingas perdirbimas ir saugojimas.

Nacionaliniai parkai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas: Vokietijos nacionaliniai parkai.

Saugomos teritorijos 1997 m. sudarė 27 %, 2002 m. – 31,3 % šalies teritorijos. 13 nacionalinių parkų, 70 gamtos parkų, sukurta biosferinių ir gamtos rezervatų, kraštovaizdžio draustinių ir kitų saugomų teritorijų sistema.

Šaltiniai

↑ Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung, Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.

Literatūra

Dierk Henningsen, Gerhard Katzung: Einführung in die Geologie Deutschlands. Spektrum Akademischer Verlag, 2006, ISBN 3-8274-1586-1.
Elmar Kulke: Wirtschaftsgeographie Deutschlands. Klett-Perthes, 1998, ISBN 3-623-00837-0.
Herbert Liedtke, Joachim Marcinek: Physische Geographie Deutschlands. Klett-Perthes, 2002, ISBN 3-623-00860-5.

Nuorodos

Vikisritis: Vokietija

Kostenlose Deutschland-Karten Archyvuota kopija 2012-06-13 iš Wayback Machine projekto.: Amtliche Karten vom Bundesamt für Kartographie und Geodäsie, Frankfurt am Main
Geoberg.de: Geologie Deutschlands – Fotografien geologischer Objekte aus Deutschland
mineralienatlas.de: Reiches Erz aus dem Harz
mineralienatlas.de: Das sächsische Erzgebirge
Deutscher Klimaatlas

[Statistik-Portal-1] Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung, Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.

[1]