Zigmas Gaidamavičius
| Zigmas Gaidamavičius | |
|---|---|
| Gimė | 1920 m. liepos 13 d. Bajorų k., Ukmergės raj. |
| Mirė | 1989 m. kovo 23 d. (68 metai) Vilniuje |
| Veikla | choro dirigentas. |
Zigmas Gaidamavičius (1920 m. liepos 13 d. Bajorų k., Ukmergės raj. – 1989 m. kovo 23 d. Vilniuje) – choro dirigentas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Privačiai pramokęs muzikos, 1937–1941 m. studijavo Kauno konservatorijoje, kur mokėsi choro dirigavimo (dėst. Antanas Budriūnas), fortepijono (dėst. Balys Dvarionas), muzikos teorijos (dėst. Juozas Gruodis, Jurgis Karnavičius ir Vladas Jakubėnas). Buvo „Dainos“ draugijos mišriojo choro chormeisteris.[1]
Aktyvesnę chorvedžio veiklą pradėjo nuo 1960 m. Vilniuje. 1960–1963 m. – Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmų meno vadovas, suorganizavo moterų chorą ir vokalistų būrelį, 1964–1967 m. – Vilniaus statybininkų kultūros rūmų meno vadovas, suorganizavo mišrųjį chorą ir parengė 1965 m. respublikinei dainų šventei.[1]
Nuo 1964 m. – Vilniaus kailių pramonės gamybinio susivienijimo mišriojo choro vadovas – kolektyvą parengė 1965, 1970 ir 1975 m. respublikinėms dainų šventėms.[1]
1968–1980 m. – Lietuvos vidaus reikalų ministerijos vyrų choro „Sakalas“ (1971 m.) meno vadovas ir dirigentas. Chorą parengė 1970, 1975 ir 1980 m. respublikinėms dainų šventėms, 1973 ir 1978 m. respublikiniams moterų ir vyrų chorų sąskrydžiams Šiauliuose. „Sakalas“ įvairiuose konkursuose pelnė pirmųjų ir kitų prizinių vietų, daug koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ne kartą dainavo Maskvoje, Minske ir Rygoje, o 1975 m. – Bulgarijoje. Choro repertuare buvo daug sudėtingų klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių, kuriuos „Sakalo“ vyrai (60–70 dalyvių) visuomet interpretuodavo su dideliu patosu.[1]
Z. Gaidamavičius dirigavo 1973 ir 1978 m. respublikiniuose vyrų ir moterų chorų sąskrydžiuose Šiauliuose, 1987 m. meno mėgėjų festivalyje Trakuose ir rajoninėse dainų šventėse bei festivaliuose. 1985 m. Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakultete suorganizavo 40 dalyvių vyrų chorą ir keletą metų jam sėkmingai vadovavo. Harmonizavo keletą lietuvių liaudies dainų. 1987 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.[1]