Altajiečiai
| Altajiečiai | |
|---|---|
 Altajietis ant žirgo XX a. pr.
| |
| Gyventojų skaičius | 70 800 |
| Populiacija šalyse |  Rusija: 67 239
|
| Kalba (-os) | kalnų altajiečių kalbos |
| Vėliava | 
|
| Religijos | stačiatikybė, šamanizmas, budizmas |
| Giminingos etninės grupės | chakasai, tuviai, jakutai ir kt. tiurkai |
Altajiečiai arba altajai (алтай-кижи) – pietų Sibiro tauta, priklausanti tiurkų tautų grupei. Gyvena daugiausia Altajaus kalnuose – Altajaus Respublikoje (67,8 tūkst.) ir Altajaus krašte (3,5 tūkst.). Taip pat yra Kemerovo srityje (3,3 tūkst.), Novosibirsko srityje (472), Kazachstane bei Uzbekistane. Kalba kalnų altajiečių kalbomis (tiurkų kalbų šeima).
Altajiečiai skirstomi į dvi pagrindines etnines grupes, bei į keletą tautelių:
- Pietų altajiečiai arba tikrieji altajiečiai gyvena Katūnės baseine. Skirstomi į teleutus ir telengitus;
- Šiaurės altajiečiai skirstomi į kumandinus (gyvena Bijos vidurupyje), čelkanus (Lebedės baseine) ir tubalarus (prie Teleckojės ežero).
Iki Spalio revoliucijos altajiečiai buvo vadinami „oirotais“, „juodaisiais totoriais“, „kalnų“ arba „pasienio kalmukais“.
Tradicinė altajiečių religija – šamanizmas. Dabar dauguma yra stačiatikiai, dalis – baptistai[1], yra budistų (išpažįsta burchanizmą – Tibeto budizmo ir tradicinės religijos sinkretizmą).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Altajiečiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001