Azija

Kitos reikšmės – Azija (reikšmės).

Azija
Plotas	44 579 000 km²
Gyventojų	4 560 667 108 (2018)
Tankumas	~100 žm./km²
Valstybės	49
BVP (PPP)	65,44 trln. JAV dol. (2019)
BVP (nominalus)	31,58 trln. JAV dol. (2019)
BVP gyventojui	7350 JAV dol.
Kalbos	kinų hindi japonų arabų bengalų indoneziečių ir kt.
Laiko juostos	nuo UTC+2 iki UTC+12

Azija – didžiausia pasaulio dalis (~33 % viso Žemės paviršiaus be Antarktidos), čia gyvena apie 60 % pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Riba tarp Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžta. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Nuo Afrikos – Sueco kanalas.

Samprata

Kaip ir Europos, Azijos samprata kultūrinė, o ne geografinė, todėl riba tarp Azijos ir Europos neaiški. Žodis „Azija“ (sen. gr. Ἀσία, Ἀσίη) Senovės Graikijoje reiškė mitinę okeanidę. Geografine prasme šį žodį pirmąsyk žinomuose šaltiniuose pavartojo Herodotas. Šiuo žodžiu jis nusakė Anatoliją (dab. Mažąją Aziją) ir Persiją. Homeras „Iliadoje“ taip pat mini du frygus vardu Asijus (sen. gr. Ἄσιος), taip pat Lydijoje minima šlapynė pavadinimu sen. gr. ασιος. Strabonas savo „Geografijoje“ mini, kad riba tarp Azijos ir Europos eina Dono upe.

Azija Ptolemėjaus žemėlapyje

Vietovardis kildinamas iš asirų kalbos žodžio asu, reiškiančio „rytai“. Pasak kitos versijos, vietiniai gyventojai taip vadinę Efeso lygumas, kurias graikai ir romėnai pirmiausiai ir pradėję vadinti Azija. Azijos pavadinimą bandyta sieti ir su hetitų vietovardžiu Assuwa (taip vadinta konfederacija) bei akadų žodžiu (w)aṣû(m) („išeiti, pakilti“). Dabartinė Azijos samprata atsirado tik po didžiųjų geografinių atradimų, kai šis graikų žodis pritaikytas ne tik Vakarų Azijai, bet visai pasaulio daliai. XVIII a. buvo nustatyta apytikslė Europos ir Azijos riba. Kai kurios geografiškai Azijoje esančios valstybės (pvz., Izraelis, Užkaukazės šalys, Turkija) save kultūriškai sieja su Europa.

Europocentristiniu požiūriu Azija tapatinta su Orientu – egzotiškais, „barbariškais“ kraštais, į kuriuos buvo linkstama projektuoti visas europietiškai sąmonei svetimas blogybes (žr. orientalizmas).

Geografija

Azija palydovinėje nuotraukoje

Padėtis

Aziją iš trijų pusių supa vandeniynai – šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandeniynas, pietvakariuose – Atlanto vandeniyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika (riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos–Manyčiaus įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos (riba vedama per Timoro jūrą, Arafuros jūrą bei Dampiro sąsiaurį, tarp Malajų salyno ir Naujosios Gvinėjos).

Azijos plotas – 43,4 mln. km² (kitais apskaičiavimais – 44,4 mln. km², 44,57 mln. km² ar 44,61 mln. km²).

Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra:

• šiaurėje – Čeliuskino kyšulys (75° 43′ š. pl.)
• pietuose – Piajaus kyšulys (1° 16′ š. pl.)
• rytuose – Dežniovo kyšulys (169° 40′ v. ilg.)
• vakaruose – Babo kyšulys (26° r. ilg.).

Dėl neaiškių ribų bei geografinės projekcijos įnešamų paklaidų nustatyti Azijos geografinį centrą tiksliai neįmanoma. Yra keletas vietovių, kurios pagal vienokius ar kitokius apskaičiavimus nurodomos kaip šios pasaulio dalies centras: Kyzylas arba Saldamas (Tuva, Rusija), Urumčio apylinkės (Sindziangas, Kinija).

Praktiškai visa Azija, išskyrus Malajų salyną, išsitenka šiaurės pusrutulyje.

Krantai ir salos

Azijos krantų ilgis ~62 800 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir ~2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 455 km pločio. Gurbantiungiuto dykumoje Sindziange (šiaurės vakarų Kinija) yra toliausiai nuo jūrų nutolusi ne tik Azijos, bet ir viso pasaulio vieta.

Prie Azijos šiaurinių krantų yra Karos jūra, Laptevų jūra, Rytų Sibiro jūra ir Čiukčių jūra (Arkties vandeniynas), prie rytinių – Beringo jūra, Ochotsko jūra, Japonijos jūra, Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra, Pietų Kinijos jūra (Ramusis vandeniynas); pietryčiuose tarp Malajų salyno ir Filipinų salų – Sulu jūra, Sulavesio jūra, Molukų jūra, Seramo jūra, Bandos jūra, Floreso jūra ir Javos jūra. Prie Azijos pietinių krantų yra Andamanų jūra, Bengalijos įlanka, Arabijos jūra (Indijos vandeniynas).

Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos.

Khumbu slėnis Himalajuose (Nepalas)

Altajaus kraštovaizdžiai Rusijoje

Salos sudaro ~7 % Azijos ploto (užima ~2 mln. km²). Daugiausia stambių salų yra Pietryčių Azijoje. Didžiausios salos ir salynai:

• Arkties vandeniyne: Šiaurės Žemė, Naujojo Sibiro salos, Vrangelio sala,
• Ramiajame vandeniyne: Kurilai, Sachalinas, Japonijos salynas, Taivanas, Hainanas, Malajų salynas, Filipinai;
• Indijos vandeniyne: Andamanų salos, Nikobarų salos, Šri Lanka.

Taip pat geografiškai prie Azijos priskiriama Kipro sala Viduržemio jūroje.

Paviršius

Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8850 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė -400 m) ir sausa Turfano įduba (-154 m). Krantai mažai išraižyti.

Azijos paviršių sudaro daugiausia kalnai ir plokščiakalniai – jie užima ~3/4 viso žemyno ploto. Patys aukščiausi iš jų yra Pietų ir vidurio Azijoje. Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Pirmoji juosta prasideda nuo Mažosios Azijos, Armėnijos kalnynais ir eina į rytus per Irano kalnyną, Pamyrą, Karakorumą, Hindukušą Tibeto plokščiakalnį ir jį supančius Himalajų ir Kunluno kalnus, toliau pasuka į pietus ir pereina į Malajų salyną. Antroji juosta eina šiaurės rytų kryptimi per Tian Šanį, Pietų Sibiro kalnus (Altajų, Sajanus, Stano kalnyną), Džugdžūrą, Kolymos kalnyną iki Čiukčių pusiasalio. Šiaurės vakaruose prie jos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Verchojansko ir Čerskio kalnagūbriai.

Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai; iš rytų Centrinę Aziją supa Kinijos–Tibeto, Taichangšano, Janšano, Didžiojo Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Sichote Alino, Mandžiūrijos–Korėjos, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandeniyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas. Indostano ir Arabijos pusiasalius užima Dekano ir Sirijos-Arabijos plokščiakalniai.

Plynaukštės ir kalnai Tuvoje

Azijos paviršiaus vidutinis aukštis 990 m; po Antarktidos – aukščiausia pasaulio dalis. Himalajų–Karakorumo linijoje išlikę aukščiausi Azijos ir viso pasaulio kalnai – Džomolungma (8848 m), Čogoris (8611 m), Kančendžanga (8586 m), Lotsė (8516 m).

~1/5 Azijos ploto užima lygumos (iki 200 m aukščio). Didžiausia lyguma – Vakarų Sibiro, pietuose pereinanti į Turano žemumą. Kitos lygumos užima jūrų pakrantes (Šiaurės Sibiro, Janos–Indigirkos, Kolymos, Didžioji Kinijos) arba priekalnių įdubas (Mesopotamijos, Indo–Gangos). Aukščiau iškilusios Centrinės ir Vidurinės Azijos tarpukalnių lygumos (Kašgarijos, Džungarijos, Gobio, Caidamo, Ferganos).

Žemiausia Azijos ir viso pasaulio sausumos vieta yra Negyvosios jūros pakrantė (jūros vandens paviršiaus altitudė –405 m).

Ugnikalnių gausa Javos saloje (Indonezija): Bromas, Semeru, Batoko kūgis

Pagrindiniai Azijos kalnų ir lygumų bruožai susiformavo mezozojinės ir alpinės kalnodaros metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, vertikaliųjų ir horizontaliųjų Žemės plutos judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Senoviniai denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnų vidinėse dalyse, Dekano, Sirijos–Arabijos, Vidurinio Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero vertikalieji judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kopetdage, Ferganos kalnagūbryje, Tian Šanyje, Gisaro Alajuje. Intensyvi erozija daugelį senųjų plokščiakalnių labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlune, Vakarų Sajane, Stano kalnyne, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Vidurinės ir Centrinės Azijos plotus (ypač Chvangchės baseine) dengia liosas. Yra vadinamų prastųjų žemių (bedlendų), dykumose – eolinių, klinčių ir gipso paplitimo vietose – karstinių reljefo formų. Šiaurės vakarų Azija į šiaurę nuo 60° š. pl. kvartere buvo apledėjusi. Į rytus nuo Chatangos upės buvo tik pavienių apledėjimo židinių. Kitose Azijos dalyse senovinių ledyninės kilmės reljefo formų yra aukštikalnėse. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo vulkanizmas. Senųjų lavų paviršių ir magmos klodų intarpų yra Indostane ir Vidurio Sibire.

Dabar veikiančių ugnikalnių daugiausia Rytų Azijos salose (Fudzijama, Pektusanas, Asas ir kt.), Kamčiatkoje (Kronokų Sopka, Kliučių Sopka, Avačos Sopka), Filipinuose (Pinatubas, Majonas, Taalio ugnikalnis), Didžiosiose ir Mažosiose Sundos salose (Krakatau, Bromas, Semeru, Tambora ir daug kt.).

Geologinė sandara

Tian Šanis Kirgizijoje

Jardangai Caidamo įduboje (Kinija)

Žemės plutą Azijoje sudaro dvejopos struktūros: seniausi branduoliai – Sibiro plokštė (žemyno šiaurėje), Kinijos-Korėjos plokštė, Pietų Kinijos plokštė (rytuose), Indijos plokštė (pietuose), Arabijos plokštė (pietvakariuose; Afrikos platformos dalis) ir tarp jų ar atskirų jų dalių raukšlėtosios sritys. Sibiro plokštę iš pietų ir vakarų juosia vėlyvojo proterozojaus ir ankstyvojo paleozojaus konjunkcijos zonos. Panašaus amžiaus yra Pabaikalė, Sajanai, Jenisiejaus kalvagūbris, Kuznecko Alatau, Kalnų Altajus, didesnioji Mongolijos Altajaus, Changajaus ir Tanu Olos dalis. Kaledonidų yra vidurio Kazachstane, Tian Šanio šiaurėje, pietryčių ir centrinėje Kinijoje. Šių regionų nuogulos labai dislokuotos; gausu intruzijų. Tarp kaledonidų yra didelių tektoninių įdubų: Kuznecko, Minusinsko, Vidurio Tuvos; jose susiklosčiusios kontinentinės nuogulos dislokuotos t. y. devone, karbone ir perme. Hercinidai eina plačiu lanku: Taimyras, Uralas, Kazachstanas, Salairo kalvagūbris, Altajus, Tian Šanis, Kunlunas, Nanšanas. Vakarų Sibire ir Turgajaus įlinkyje juos dengia horizontalūs mezozojaus ir kainozojaus sluoksniai. Mezozojinio Žemės plutos metu iškilo Verchojansko, Kolymos, Čiukčių pusiasalio, Sichote Alino, Indokinijos pusiasalio kalnai. Jų raukšles kerta granitų intruzijos. Tarp jų yra paleozojinių masyvų. Altajuje, Tian Šanyje ir kitur yra iškilusių paleozoidų. Kainozojaus metus vyko Alpių ir Himalajų kalnų formavimasis.

Azijos rytinis pakraštys yra tektoniškai aktyvus, nes įeina į Eurazijos ir Ramiojo vandeniyno litosferos plokščių sandūros (subdukcijos) zoną. Šioje zonoje Ramiajame vandeniyne yra gilių povandeninių lovių (Kurilų–Kamčiatkos, Japonijos, Bonino, Marianų, Filipinų), ties kuriais vandeniyno litosferos plokštė stačiu kampu grimzta (7–8 cm per metus) ir panyra po Eurazijos žemyno kraštu iki 600 km gylio. Tai sukelia viso Azijos rytinio pakraščio seisminį ir vulkaninį aktyvumą. Dėl to žemyne formuojasi didžiulės vulkaninių kalnų grandinės, o vandeniyne, netoli Azijos krantų – salų lankai. Panašūs tektoniniai ir kalnodaros procesai vyksta ir Azijos pietrytiniame pakraštyje, kur Indijos vandeniyno plokštė panyra po Azijos pakraščiu palei Sundos povandeninį lovį. Žemyno viduje yra riftų; į pietus nuo Rytų Sibiro yra Baikalo riftų sistema (apie 2000 km), kurios didžiausioje įduboje telkšo Baikalas.

Naudingosios iškasenos

Svarbiausios naudingosios iškasenos	Šalys ir teritorijos
Akmens anglis	Daugiausia yra Kazachstane, Sibire, Kuznecko ir Minusinsko baseinuose, Kinijos rytuose, Indokinijos rytuose, Vid. Azijoje, Kansko-Ačinsko baseine, Tol. Rytuose, Vietname, Japonijoje, Sachaline.
Nafta	Užkaukazėje, V. Sibire, Turkmėnijoje, Mangyšlake, Pakaspijyje, Sachaline, Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane, Kinijoje, Sumatroje, Indijoje, Japonijoje, Borneo
Gamtinės dujos	Uzbekijoje (Bucharos depresijoje), V. Sibiro žemumoje.
Geležies rūda	Kazachstane (Kostanajaus sr.), Sibire (prie Angaros ir Ilimo, Aldano skyde), Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Indijoje.
Mangano, chromo rūda	Kazachstane, Turkijoje, Filipinuose, Irane.

Kavah Idženo sieros kasykla (Indonezija)

Kitos naudingosios iškasenos:

• nikelis – Sibire (ties Norilsku),
• vario rūdos – Kazachstane (Žezkazgane, Kounrade), Japonijoje,
• polimetalai – Vid. Azijoje, Rūdiniame Altajuje, Japonijoje, Kinijoje, Mianmare, Vietname,
• žėrutis – palei Baikalą (Sliudiankos kasyklos),
• boksitas – prie Krasnojarsko, Indijoje, Mianmare,
• alavas – Rytų Sibire, Rytų Azijoje,
• stibis, gyvsidabris – Kinijoje,
• volframas – Mianmare, Tailande, Indonezijoje,
• auksas – pagal Aldano ir Lenos upes, Primorėje, Uzbekijoje, Šiaurės Korėjoje, Japonijoje,
• akmens druska – Sibire, Pakistane, Irake, Pakaspijyje,
• fosforitai – Karatau kalnyne (Kazachstano pietuose),
• deimantai – Jakutijoje, Urale.

Klimatas

Musoniniai debesys pietų Indijoje (Kerala)

Kadangi Azija tęsiasi nuo pat Arkties iki pusiaujo, joje driekiasi visos klimato juostos. Didžiojoje Azijos dalyje (ypač, vidutinių platumų juostoje) būdingas žemyninis klimatas su šaltomis žiemomis ir karštomis vasaromis. Čia metinis kritulių kiekis neviršija 300 mm, žiemą atšąla žemiau –40 °C (žemiausia temperatūra (iki –70 °C – Š. pusrutulio šalčio polius) yra buvusi Azijos šiaurės rytuose – Verchojanske ir Oimiakone). Vasarą sušyla iki +40 °C. Labiausiai žemyninis yra Šiaurės rytų Sibiro klimatas; čia absoliučioji temperatūrų amplitudė daugiau kaip 100 °C (Verchojanske 101,7 °C). Vidutinių platumų juostoje žiemą, atšalus sausumai, virš Šiaurės ir Centrinės Azijos susiformuoja aukšto atmosferos slėgio sritis (Azijos anticiklonas) su giedrais, šaltais ir be vėjo orais. Jos centras būna virš Mongolijos. Pačioje šiaurėje vyrauja arktinis klimatas. Poliarinė naktis trunka 110 parų; vidutinė temperatūra žemesnė nei –40 °C; liepos vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 °C, metinis kritulių kiekis 150–300 milimetrų.

Sniegas vidurvasary prie Ožogino ežero (Jakutija, Rusija)

Jūrinis oras iš Atlanto pasiekia Azija jau pavirtęs kontinentiniu, o Ramiojo vandeniyno įtaka jaučiama tik Azijos rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės kartais patenka arktinis oras; į žemyno gilumą jis neprasiskverbia, nes užstoja lygiagrečių krypties kalnagūbriai.

Pietų ir Pietryčių Azijos klimatas musoninis, žiema sausa; kritulių per vasaros pusmetį iškrinta apie 1000 mm, vidutinė metinė temperatūra iki 20 °C, pavasarį ir rudenį būna taifūnų. Pietvakarių Azijos Viduržemio jūros pakrantėse (Mažojoje Azijoje) klimatas sausas, metinis kritulių kiekis mažiau kaip 250 mm (įdubose mažiau kaip 100 mm), liepos vidutinė temperatūra daugiau kaip 30 °C; žiema šilta, vėjuota, būna dulkių audrų. Vasarą ypač karšta Arabijos pusiasalyje, Levante, Irane, kur oras įkaista >50 °C (aukščiausia užfiksuota temperatūra +54 °C Ahvaze Irane ir Tirat Cvi Izraelyje). Didžiuosiuose Azijos kalnynuose (Himalajai, Tibetas, Karakorumas ir kt.) klimatas šaltas ir sausas, šlaituose, esančiuose priešais drėgnąsias oro mases, gausu kritulių. Ypač gausiai lyja per musoną pietryčių Himalajų papėdėse – Indijos šiaurės rytuose, Čerapundžyje vidutinis metinis kritulių kiekis 11 777 mm (didžiausias Žemėje). Šiauriniuose šlaituose būdingas sausas ir kontrastingas žemyninis klimatas.

Gyvoji gamta

Mongolijos stepės

Antilopės Keoladeo nacionaliniame parke (Indija)

Didžioji dalis Azijos patenka į holarktinę floristinę ir zoogeografinę sritį. Arabijos pusiasalio pietūs, Indostano, Indokinijos pusiasaliai ir Malajų salynas yra paleotropinėje floristinėje srityje, o Pietų Azijoje išskiriama savita Indijos–Malajų zoogeografinė sritis. Arabijos pietūs yra Etiopijos zoogeografinėje srityje.

Azijoje sutinkamos beveik visos gamtinės sritys. Arkties vandeniyno pakrantėje driekiasi tundros juosta, iš pietų juosiama siauros miškatundrės. Toliau pietuose beveik per visą Sibirą (taip pat Mongolijos, Mandžiūrijos pakraščius) driekiasi miškingiausia Azijos sritis – taiga. Toliau į pietus yra miškastepės augalijos zona, ši pereina į bemiškę stepių zoną (kserofitinės žolės ir puskrūmiai). Pagrindinė Azijos stepių juosta vadinama Ponto stepe (Kazachstanas, pietų Sibiras). Azijos vakaruose ir vidurinėje dalyje stepės pereina į pusdykumes ir dykumas. Šios labiausiai paplitusios vidinėse Azijos srityse: Gobio dykuma, Karakumai, Taklamakanas, Kyzylkumai, Dešte Lutas, Dešte Keviras, Tharo dykuma, Sirijos dykuma, Arabijos dykuma. Vidurinės Azijos aukštikalnės yra daugiausia bemiškės, tik jų išoriniai (priešvėjiniai) šlaitai (pvz., Tibeto rytuose, Himalajų pietuose) apaugę daugiausia spygliuočių miškais. Vakarų subtropikuose (Viduržemio jūros pakrančių srityje) būdingi subtropiniai krūmynai ir giraitės (pistacijos, kadagiai, alyvmedžiai, makija ir kt.), o rytuose – musoniniai plačialapių ir mišrieji miškai. Pietryčių Azijoje auga daugiausia drėgnieji visžaliai miškai (ypač Malajų salyne), juose gausu įvairių medžių rūšių. Į šiaurę nuo jų, beveik iki Pietų Kinijos, auga visžaliai miškai. Salose ir pusiasaliuose paplitę lapus metantys musoniniai miškai. Indokinijos pusiasalio sausiausiose vietose auga savanų augalija, pelkėtose jūrų pakrantėse – mangrovės. Kalnuose ryškiai išreikštas vertikalusis zoniškumas.

Bambukų miškas Japonijoje

Dideli Azijos plotai (ypač Rytų ir Pietų Azijoje) sukultūrinti. Iš Azijos kilę ryžiai, sojos, arbatmedžiai, tikrieji ir apelsininiai citrinmedžiai, bananai, kokospalmės, cukranendrės, kviečiai, avižos, miežiai, kanapės, agurkai.

Azijos tundroje gyvena šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai, Arkties jūrų pakrantėse – baltieji lokiai, ruoniai, peri jūriniai paukščiai (alkos, kirai, narai), taigoje veisiasi rudieji lokiai, vilkai, lūšys, elniai, briedžiai, bebrai, barsukai, šernai, erniai, sabalai, peri tetervinai, kurtiniai. Stepėse būdingi vilkai, šakalai, antilopės, švilpikai, starai, dykumose – saigos, gazelės, džeiranai, kulanai, kupranugariai. Tibeto kalnynui ir aplinkiniam masyvams būdingi jakai, Rytų Azijai – tigrai, mangutai, fazanai, Artimiesiems Rytams – vienkupriai kupranugariai. Į pietus nuo Himalajų esančioje Azijos dalyje gyvūnija labai įvairi ir gausi. Gausu beždžionių (gibonų, makakų, orangutanų), yra azijinių dramblių, baltaliemenių tapyrų, raganosių, buivolų, tigrų, įvairių antilopių, vietomis išlikę gepardų, azijinių liūtų. Daug roplių rūšių (pitonai, kobros, driežai, varanai).

Vidaus vandeniys

Brahmaputros aukštupys Jarlung Cangpo Tibete

Daugelis Šiaurės Azijos vandenų priklauso Arkties vandeniyno baseinui (~25 % Azijos paviršiaus). Šio baseino upės labai vandeningos, o tinklas tankus. Į Arkties vandeniyną teka Jenisejus (su Angara, Žemutine Tunguska), Obė (su Irtyšiumi, Išimu), Lena (su Aldanu, Viliujumi), Indigirka, Kolyma, Jana, Oleniokas). Rytų ir dalis Pietryčių Azijos patenka į Ramiojo vandeniyno baseiną (~18 %). Jos taip pat vandeningos, patvinsta per vasaros liūtis (Amūras, Chvangchė, Jangdzė, Mekongas, Sidziangas, Hongha). Pietų, dalis Pietryčių ir Vakarų Azijos upių teka į Indijos vandeniyną (baseinas užima 26 % ploto). Daugelis jų būna vandeningos tik dalį metų (Pietų Azijoje – per musoną, Vakarų – po liūčių, tirpstant ledynams), sausrų metu smarkiai nusenka; Pietryčių Azijos upės vandeningos visus metus. Šiam baseinui priklauso Tigras, Eufratas, Indas, Ganga (su Jamuna), Brahmaputra, Iravadis, Salvinas, Godavarė, Narmada, Krišna. Vakarinių Azijos pakraščių upės teka į Atlanto vandeniyno baseiną (Kyzylyrmakas, Orontas). Centrinės žemyno dalies upės teka į nenuotakius baseinus. Nenuotakios sritys sudaro daugiau kaip 30 % viso paviršiaus; tai daugiausia Kašgaro, Džungarijos lygumos, Turano žemuma, Gobis, Arabijos pusiasalis. Į Kaspijos jūrą, Aralo ir Balkašo ežerus įteka: Kura (su Araksu), Emba, Amudarja, Syrdarja, Ilis, Tarimas, Ču, Hilmendas. Daugelis šių upių nevandeningos, atskirose atkarpose visai išdžiūsta.

Namako druskos ežeras Irane

Didžiausi Azijos ežerai: Kaspijos jūra, Baikalas, Aralo jūra, Balchašas, Dongtinghu, Isyk Kulis, Urmijos ežeras, Vanas, Mirties jūra, Tonlesapas, Taimyro ežeras, Chanka, Chubsugulas, Kukunoras, Ubsu Nuras, Pojanghu. Kaspijos jūra, Aralo ežeras yra paleogeno ir neogeno jūros likučiai. Baikalas telkšo gilioje tektoninėje įduboje ir yra giliausias pasaulio ežeras ir didžiausias tūriu gėlo vandens telkinys. Daugelis Centrinės Azijos ežerų (Aralas, Kukunoras, Balchašas ir kt.) nenuotakūs, druskingi, išdžiūstantys (dalies jų plotas gerokai sumažėjo dėl vandens panaudos). Mongolijos, Kazachijos, Irano plokščiakalnių nenuotakiose srityse gausu druskingų ežerų ir druskožemių. Aliuvinėse žemumose yra didelių seklių ežerų (Chanka, Dongtinghu, Pojanghu, Tonle Sapas). Gausybė ežerų telkšo arktinėse Sibiro srityse.

Vakarų Sibire ir kitur gausu pelkių (pvz., Vasiuganė). Jų taip pat yra prie didžiųjų Rytų ir Pietryčių Azijos upių, ypač jų deltose (Gangos–Brahmaputros, Iravadžio, Mekongo, Amūro).

Apledėjusios sritys Azijoje užima apie 118 000 km² (arktinės salos, aukščiausios Himalajų, Karakorumo, Pamyro, Tian Šanio kalnų dalys). Didžiausi ledynai: Siačeno, Baltoro, Hisparo (Karakorumas), Fedčenkos (Pamyras). Sniego ribos aukštis Himalajuose 4500–6000 m, Pamyre 4400–5200 m, Kaukaze vidutiniškai 3200 m. Arktinėse salose sniego riba nusileidžia iki jūros lygio. Apie 11 mln. km² užima amžinojo įšalo žemės (praktiškai visas Sibiras, Rusijos Tolimieji Rytai, dalis Mongolijos).

Gyventojai

Naktinio Honkongo reginys

2018 m. Azijoje gyveno >4,5 mlrd. gyventojų. Tai sudaro ~60 % pasaulio žmonijos. Azijoje yra didžiausios pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybės – Kinija (21 % pasaulio gyventojų) ir Indija (16,5 %). Vidutinis gyventojų tankumas – apie 100 žm./km². Žemynas apgyvendintas labai netolygiai – ypač tankiai apgyvendinta Rytų Azija (Didžioji Kinijos lyguma, Korėjos pusiasalis, Japonijos salynas), Pietryčių Azijos pakrančių sritys, upių slėniai ir salos (Java, Lusonas, Mindanao), beveik visa Pietų Azija (ypač Indo–Gangos lyguma). Tankiausiai gyvenamos Azijos teritorijos yra Makao (20 550 žm./km², 2019 m.), Singapūras (7894 žm./km²), Honkongas (6782 žm./km²). Iš didesnių valstybių ir teritorijų tankiausiai gyvenamos yra Bangladešas (1170 žm./km²), Palestina (827 žm./km²), Libanas (672 žm./km²), Taivanas (652 žm./km²). Labai retai gyvenamos arba visai negyvenamos yra Arkties vandeniyno pakrantės, didžioji Sibiro dalis (ypač Vidurio Sibiro plokščiakalnis), centrinės Azijos stepės ir kalnynai, Vakarų Azijos dykumos. Rečiausiai gyvenamos šalys: Mongolija (1,9 žm./km²), Kazachstanas (7 žm./km²), Rusija (9 žm./km² – visoje šalyje; Azijai priklausančioje dalyje tankumas dar gerokai mažesnis), Turkmėnistanas (12 žm./km²).

Uzbekų tradicinių šokių šventė prie klajoklių jurtos

2000 m. apie 40 % Azijos gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacija Azijos valstybėse auga labai sparčiai. Visiškai urbanizuotos teritorijos yra Honkongas, Makao, Singapūras, Kuveitas, Kataras, iš didesnių šalių labiausiai urbanizuotos yra Japonija (91,6 %, 2018 m.), Jordanija (91 %), Libanas (88,6 %), Jungtiniai Arabų Emyratai (86,5 %), Omanas (84,5 %); mažiausiai urbanizuotos – Šri Lanka (18,5 %), Nepalas (19,7 %), Kambodža (23,4 %), Afganistanas (25,5 %), Tadžikistanas (27,1 %). Daugiau nei 150 Azijos miestų turi daugiau kaip 1 mln. gyventojų (daugiausia Kinijoje ir Indijoje). Dauguma Azijos didmiesčių yra ir tarp didžiausių pasaulio miestų. Didžiausi (įtraukiant aglomeracijas): Tokijas (38,5 mln., 2019 m.), Džakarta (34,3 mln.), Delis (28,1), Manila (25,0), Seulas (24,3), Mumbajus (23,6), Šanchajus (22,1), Gvangdžou (20,1), Pekinas (19,4), Daka (18,5), Osaka (17,1), Karačis (16,9), Bankokas (16,0), Kalkuta (15,2), Teheranas (14,6). Apie 5 mln. Azijos gyventojų gyvena klajokliškai.

Musulmonų vaikai Indijoje

2000 m. Azijos gimstamumo koeficientas (naujagimių skaičius tūkstančiui gyventojų) buvo 24. Didžiausias gimstamumas užfiksuotas Afganistane (38,3), Rytų Timore (33,8), Irake (30,9), Jemene (29,2), mažiausias – Japonijoje (7,8), Taivane ir Pietų Korėjoje (po 8,4), Singapūre (8,5), Katare (9,7). 2012 m. duomenimis didžiausias gyventojų prieaugis buvo Libane (9,73 %), Jordanijoje (3,86 %), Katare (3,58 %), Palestinoje (2,91 %), Jemene (2,72 %), Jungtiniuose Arabų Emyratuose (2,71 %), Bahreine ir Pakistane (po 2,49 %), mažiausias – Sirijoje (-9,73 %), Japonijoje (-0,13 %), Maldyvuose (-0,09 %), Pietų Korėjoje (0,16 %). Azijos šalyse ilgiausia gyvenimo trukmė prognozuojama Japonijoje (84,5 m., 2018 m.), Honkonge (84,1), Singapūre (83,8), Izraelyje ir Pietų Korėjoje (po 82,8), Libane (78,9), trumpiausia – Afganistane (64,5 m.), Jemene (66,1), Mianmare (66,9), Pakistane (67,1), Laose (67,6). Daugiausia imigruojama į Arabų šalis (Bahreiną, Katarą, Omaną, Kuveitą, Jungtinius Arabų Emyratus, Saudo Arabiją), Maldyvus, Honkongą, daugiausia emigruojama iš Sirijos, Libano, Rytų Timoro, Mianmaro, Gruzijos, Bangladešo, Tadžikistano, Palestinos.

Badžau tautos kaimas ant vandens. Filipinai

Etninė sudėtis

Azija pasižymi labai didele tautine įvairove, daugelis šalių yra daugiatautės, o tautų ribos dažnai nesutampa su valstybių sienomis. Išlikę daug negausių tautų, gyvenančių tradicinį gyvenimo būdą gamtoje. Daugelis didžiųjų tautų dažnai sudarytos iš labai skirtingų kultūrinių grupių, kurias vienija bendra kalba ir/arba religija. Azijoje skiriama daugiau kaip 1000 etninių bendrijų.

Jakutė tradiciniais rūbais

Rytų ir iš dalies Pietryčių bei Pietų Azijoje paplitusios kinų-tibetiečių tautos: kinai, tibetiečiai, mjanmai (birmiečiai), kajinai, nevarai. Pietų Azijoje ir Viduriuose Rytuose gyvena indoeuropiečiai: indai (hindustaniai, pandžabai, marathai, bengalai, orijai, nepalai, gudžaratai, radžasthaniečiai, sindhai ir kt.), persai, tadžikai, kurdai, puštūnai, beludžai ir kt., Sibire – rusai, Užkaukazėje – osetinai, armėnai. Centrinėje ir Vakarų Azijoje indoeuropiečiai daug kur gyvena pramaišiui su tiurkais: turkais, uzbekais, uigūrais, kazachais, turkmėnais, kirgizais, azerbaidžaniečiais, afšarais. Jų taip pat gyvenama Sibire: jakutai, tuviai, chakasai, totoriai, altajiečiai. Didžiąją Pietryčių Azijos gyventojų sudaro austroneziečiai: indoneziečiai (javiečiai, ačehai, sundai, baliečiai, bandžarai, madūriečiai, bugiai), malajai, filipiniečiai (tagalai, visajai ir kt.), Taivano aborigenai. Taip pat Pietryčių Azijoje ir Pietų Kinijoje įsimaišiusios tajų grupės tautos (tajai, laosiečiai, šanai, li, kamai, šujai), austroazijiečiai (vietnamiečiai, khmerai, monai, mundai, khasai), hmongų-mienų grupės tautos (hmongai, miao, jao). Indijos pietuose gyvena dravidai: tamilai, telugai, kanadai, malajaliai, tulai (taip pat brahujai Pakistane). Vakarų Azijoje paplitę semitai-chamitai arabai, žydai, drūzai. Sibiro autochtonai priklauso tungusams (evenkai, evenai, nivchiai), paleosibiriečiams (čiukčiai, koriakai), finougrams (chantai, mansiai) ar kitoms negausioms etnolingvistinėms grupėms (selkupai, ketai, aleutai, inuitai, jukagyrai). Pietų Sibire ir Azijos stepėse gyvena mongolai ir buriatai. Rytų Indonezijoje yra papuasų tautų (Halmaheros gyventojai, Aloro–Pantaro tautos ir kt.).

Azijoje didelė kalbų ir rašto sistemų įvairovė. Ženklas kinų, i ir anglų kalbomis. Kiekviena iš šių kalbų užrašyta skirtingu raštu. (Sičangas, Kinija)

Dalies tautų lingvistinė priklausomybė neaiški. Tarp jų ir tokios didelės tautos kaip japonai, korėjiečiai ir negausūs burušai, andamaniečiai, ainai.

Kalbos

Svarbiausios Azijos kalbinės grupės yra kinų-tibetiečių, indoeuropiečių, semitų-chamitų, austronezinės ir austroazinės kalbos.. Taip pat paplitusios dravidų, Altajaus kalbos bei prie kitų kalbų grupių nepriskiriamos japonų ir korėjiečių kalbos.

Rytų Azijoje daugiausia vartojamos kinų, japonų, korėjiečių kalbos; Pietryčių Azijoje – indoneziečių, vietnamiečių, tagalų, tajų kalbos; Pietų Azijoje – hindi/urdu, bengalų, tamilų, pandžabų kalbos; Vidurinėje Azijoje – uzbekų, kazachų kalbos; Vakarų Azijoje – arabų, persų, turkų, hebrajų kalbos; Šiaurės Azijoje – rusų kalba.

Kaip kolonijinių laikų paveldas dalyje Azijos valstybių oficialiai arba šnekamuoju lygmeniu tebevartojamos iš Europos kilusios kalbos: anglų kalba (Indijoje, Pakistane, Nepale, Šri Lankoje, Filipinuose, Honkonge, Singapūre), prancūzų kalba (Indokinijoje, Pudučeryje), portugalų kalba (Goa, Rytų Timore, Makao), ispanų kalba (Filipinuose), olandų kalba (Indonezijoje), rusų kalba (Vidurinėje Azijoje, Užkaukazėje).

Religija

Iš Azijos kilusios visos pasaulio didžiosios religijos. Tikslūs duomenys apie religijų išpažinėjų skaičių Azijoje negalimi, nes Rytų, Pietų, Pietryčių Azijoje labai paplitęs religinis sinkretizmas.

Budistinių stūpų kompleksas Bagane (Mianmaras)

Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Malajų salyne labiausiai paplitęs islamas (kilęs iš Arabijos pusiasalio). Dauguma Azijos musulmonų yra sunitai, tačiau Irane, Azerbaidžane, Bahreine ir Irake vyrauja šiitai. Levante ir Anatolijoje yra nuo kanoninio islamo nutolusių religinių grupių – drūzų, alavitų, alevitų. Didžiausia musulmonų dalis yra Maldyvuose (100 %), Afganistane (99,6 %), Irane (99,4 %), Jemene (99,1 %), Turkijoje (98,6–99,8 %), Palestinoje (97,5 %), Jordanijoje (97,2 %), Saudo Arabijoje (97,1 %). Indonezija, Pakistanas ir Indija yra didžiausios pasaulyje šalys pagal musulmonų skaičių. Islamas Azijoje sparčiausiai plito IX–XIV a., per šilko kelią, prekybinius ryšius bei užkariavimus. Azijoje yra svarbiausi islamo centrai – Meka, Medina, Jeruzalė.

Rytų ir vietomis Pietryčių Azijoje paplitęs budizmas, kilęs iš Indijos. Šri Lankoje, Tailande, Mianmare, Kambodžoje, Laose paplitęs theravados budizmas, o Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – mahajana. Tibete ir Himalajų priekalnėse susiklostė savitas Tibeto budizmas (vadžrajana), vėliau pasiekęs Mongoliją, Buriatiją, Tuvą. Labiausiai budistinės šalys yra Kambodža (96,9 %), Tailandas (93,2 %), Mianmaras (80,1 %), Butanas (74,7 %), Šri Lanka (69,3 %), Laosas (66,1 %), Mongolija (55,1 %), didžiausios budistų populiacijos gyvena Kinijoje, Tailande, Japonijoje. Svarbiausi budizmo centrai yra Indijoje, Nepale, Tibete (Bodhgaja, Lumbinis, Lasa, Dharamsala).

Šeicho Lotfalos mečetė (Isfahanas, Iranas

Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos. Be pačios Indijos (79,8 % gyventojų hinduistai) hinduizmas dar paplitęs Nepale (81,3 %), dėl imigrantų bendruomenių – Butane (22,6 %), Katare (13,8 %), Kuveite (12 %), kitose Persijos įlankos šalyse, Singapūre. Indijoje taip pat susidarė džainizmas (0,37 % gyventojų Indijoje) ir sikhizmas (tarp pandžabų, 1,72 % Indijos gyventojų).

Levante paplitusi žydų religija judaizmas (74,2 % Izraelio gyventojų). Irane ikiislaminiais laikais buvo paplitęs zoroastrizmas. Vėliau kraštas buvo islamizuotas ir išliko negausios zoroastrų bendruomenės Irane, Indijoje (parsiai), Pakistane. Jam artimos yra kurdų tradicinės religijos (jazidizmas, jarsanizmas).

Kinijoje susiklostė daoizmas, o 136 m. pr. m. e. oficialia religija buvo paskelbtas konfucianizmas (X–XIII a. susiformavo neokonfucianizmas). Daugelis šių religijų bei budizmo bruožai šalyje persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religija šintoizmas.

Hinduistinė arti ceremonija (Varanasis, Indija)

Krikščionybė kilo iš Palestinos, bet savo pirminio paplitimo srityse išliko daugiausia negausiomis bendruomenėmis Libane (38–41 %), Sirijoje (10 %), Jordanijoje (6 %), Palestinoje (1–2,5 %), Irake (3 %). Dėl karinių konfliktų, radikalaus islamo šios krikščionių bendruomenės sparčiai mažėja. Armėnija yra seniausia valstybė, kurioje krikščionybė tapo valstybine religija (98,5 % gyventojų krikščionys). Vėliau krikščionybę po Aziją platino misionieriai. Dabar 85 % Filipinų, 27,6 % Pietų Korėjos, 18 % Singapūro, 11,8 % Honkongo, 10 % Indonezijos, 9,2 % Malaizijos, 8,2 % Vietnamo, 6,2 % Mianmaro gyventojų yra krikščionys. Skaitlinga krikščionių bendruomenė gyvena Indijoje (ypač Keraloje). Dauguma Šiaurės Azijos gyventojų taip pat krikščionys. Senosios krikščionių bendruomenės yra Rytų apeigų ortodoksai, Rusijoje, Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje – stačiatikiai, Indijoje, Filipinuose – katalikai, Indonezijoje, šiaurės rytų Indijoje, kitur Pietryčių Azijoje – įvairios protestantų atšakos (daugiausia pastarųjų dešimtmečių konvertitai).

Mongolijos šamanai

Tarp Sibiro tautų, mongolų vietomis praktikuojamas šamanizmas, Tibete – bonas, savo tradicines religijas išlaikiusios įvairios Pietryčių Azijos, Indijos, Himalajų, Indonezijos tautos.

Japonijoje, Korėjoje paplitę naujieji religiniai judėjimai, XIX a. Irane kilo bahaizmas (didesnės bendruomenės Indijoje, Izraelyje). Šiaurės Korėjoje oficiali doktrina yra ateizmas, religinė raiška ribojama ir Kinijoje.

Apskritai, vieno tyrimo duomenimis – Azijos gyventojai vieni religingiausių pasaulyje (ypač Bangladeše, Jemene, Šri Lankoje, Afganistane, Filipinuose, Katare, Bahreine), nors Rytų Azijos šalys (Japonija, Honkongas, Vietnamas, Pietų Korėja) – tarp mažiausiai religingų.

Šalys ir regionai

Azija skirstoma į Šiaurės, Vidurio, Pietvakarių, Pietų, Rytų ir Pietryčių regionus. Seniau tradicinis Azijos skirstymas buvo į Artimuosius Rytus, Vidurinius Rytus, Tolimuosius Rytus ir Indiją (plačiąja prasme).

Kai kurių šalių (Rusija, Egiptas, Turkija) tik dalis priklauso Azijai, o Kipras savo kultūra artimesnis Europai. Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas yra paminėti, bet galėtų būti laikomos Europos šalimis.

Herbas	Vėliava	Valstybė	Gyventojų (2021)	Plotas (km²)	Sostinė
		Afganistanas	40 099 462	652 864	Kabulas
		Armėnija	2 790 974	29 743	Jerevanas
		Azerbaidžanas	10 312 992	86 600	Baku
		Bahreinas	1 463 265	760	Menama
		Bangladešas	169 356 251	147 570	Daka
		Brunėjus	445 373	5 765	Bandar Seri Begavanas
		Butanas	777 486	38 394	Timpu
		Egiptas	109 262 178	1 001 449	Kairas
		Filipinai	113 880 328	343 448	Manila
		Gruzija	3 757 980	69 700	Tbilisis
		Indija	1 407 563 842	3 287 263	Naujasis Delis
		Indonezija	273 753 191	1 904 569	Džakarta
		Irakas	43 533 592	438 317	Bagdadas
		Iranas	87 923 432	1 648 195	Teheranas
		Izraelis	8 900 059	20 770	Jeruzalė (ginčijama)
		Japonija	124 612 530	377 915	Tokijas
		Jemenas	32 981 641	527 968	Sana
		Jordanija	11 148 278	89 342	Amanas
		Jungtiniai Arabų Emyratai	9 365 145	83 600	Abu Dabis
		Kambodža	16 589 023	181 035	Pnompenis
		Kataras	2 688 235	11 586	Doha
		Kazachstanas	19 196 465	2 724 900	Astana
		Kipras	1 244 188	9 251	Nikosija
		Kirgizija	6 527 743	199 951	Biškekas
		Kinija	1 425 893 465	9 596 961	Pekinas
		Kuveitas	4 250 114	17 818	Kuveitas
		Laosas	7 425 057	236,800	Vientianas
		Libanas	5 592 631	10 400	Beirutas
		Malaizija	33 573 874	329 847	Kvala Lumpūras
		Maldyvai	521 457	298	Malė
		Mianmaras	53 798 084	676 578	Neipidas
		Mongolija	3 347 782	1 564 116	Ulan Batoras
		Nepalas	30 034 989	147 181	Katmandu
		Omanas	4 520 471	309 500	Maskatas
		Pakistanas	211 103 000	881 913	Islamabadas
		Palestina	5 133 392	6 220	Jeruzalė (paskelbta) Ramala (faktinė)
		Pietų Korėja	51 830 139	100 210	Seulas
		Rytų Timoras	1 320 942	14 874	Dilis
		Rusija	145 102 755	17 098 242	Maskva
		Saudo Arabija	35 950 396	2 149 690	Rijadas
		Singapūras	5 941 060	697	Singapūras
		Sirija	21 324 367	185 180	Damaskas
		Šiaurės Korėja	25 971 909	120 538	Pchenjanas
		Šri Lanka	21 773 441	65 610	Šri Džajavardenapura
		Tadžikija	9 750 064	143 100	Dušanbė
		Tailandas	71 601 103	513 120	Bankokas
		Taivanas	23 859 912	36 193	Taipėjus
		Turkija	84 775 404	783 562	Ankara
		Turkmėnija	6 341 855	488 100	Ašchabadas
		Uzbekija	34 081 449	447 400	Taškentas
		Vietnamas	97 468 029	331 212	Hanojus

Kartu su aukščiau minėtomis valstybėmis yra keletas de facto nepriklausomų šalių, kurių tarptautinis pripažinimas yra ribotas. Nė viena iš jų nėra JT narė:

Herbas	Vėliava	Regionas	Gyventojų (2021)	Plotas (km²)	Sostinė
		Abchazija	242 862	8 660	Suchumis
		Kalnų Karabachas	146 573	11 458	Stepanakertas
		Pietų Osetija	51 547	3 900	Cchinvalis
		Šiaurės Kipras	326 000	3 355	Šiaurės Nikosija

Nuorodos

• Aukščiausios Azijos kalnų viršūnės
• Azijos istorija

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.